Draugijos „Feniksai“ vadovė A. Staševičienė: „Judėjimas – būdas prisiminti, kad esame verti meilės“

17 июня 2025 г.

Penkerius metus trukęs projektas, kuriame aktyvumas ir mokymasis tapo terapija, šiandien baigia savo etapą. Tačiau išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ vadovė Ana Staševičienė neslepia: pokytis įvyko ne tik skaičiuose, bet žmonių gyvenimuose.

„Diagnozė gali sugriauti pasaulį, bet ne viltį, o kartais užtenka dešimties pritūpimų, kad vėl patikėtum savimi“, – tokiais žodžiais pokalbį pradeda A. Staševičienė. Ji dalijasi penkerių metų patirtimi įgyvendinant projektą, kuris daugelio dalyvių akyse virto ne tik sveikatinimo programa, bet ir gyvenimo atspirties tašku.

Ne tik projektas, bet ir gyvenimo būdas

„Kai pats esi negalios situacijoje, dažnai kyla klausimas – koks mano vaidmuo? Kam aš reikalingas? – atvirai kalba Ana. – Vienas stipriausių išgyvenimo būdų – padėti kitam. Taip tampi ne tik pagalbos prašančiu, bet ir kuri savo žemę, savo vietą gyvenime.“ Draugijos „Feniksai“ veikla apima visą Lietuvą. Nors organizacija registruota Vilniuje, jos durys atviros žmonėms iš Varėnos, Ukmergės, Panevėžio, Kauno, Raseinių, Klaipėdos ar bet kurio kito Lietuvos kampelio. Čia susiburia sergantieji išsėtine skleroze – viena sudėtingiausių neurologinių ligų, dažnai lydima socialinio atsiskyrimo, savivertės praradimo ir psichologinių krizių.

„Kai gyveni su šia diagnoze, labai lengva pasiduoti jausmui, kad esi niekam nereikalingas, kad negali nieko kontroliuoti. Bet kai padedi kitam, pats atsistoji ant kojų. Tai nėra tik metafora – tai tiesioginė išgyvenimo praktika“, – tikina A. Staševičienė. Būtent šis požiūris tapo projekto ašimi – per aktyvumą, švietimą ir bendruomenės palaikymą padėti žmonėms ne tik išgyventi, bet ir gyventi oriai.

Skaičiai įspūdingi, tačiau svarbiausia – žmonės

Projekto tikslas buvo aiškus: užtikrinti ilgalaikę pagalbą žmonėms, sergantiems išsėtine skleroze, ypač fizinio aktyvumo srityje. Penkerių metų trukmės veiklas finansavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Sporto rėmimo fondas. „Viskas prasidėjo, kai vienas mūsų narys, pats būdamas IT specialistas, pasakė, kad norėtų sukurti programėlę, primenančią kasdienius pratimus. Jo idėja buvo labai paprasta – programėlė, kuri primintų: dabar laikas pajudėti. Mes nusprendėme ją realizuoti per projektą. Būtent tai ir yra bendruomeniškumo esmė – padėti vienam žmogui įgyvendinti svajonę, kuri vėliau padės šimtams“, – pasakoja draugijos „Feniksai“ vadovė.

Pasikeitusių žmonių gyvenimo istorijų – ne viena. Nuo asmeninių iniciatyvų iki tinklalaidžių su psichologais, mokslininkais ir užsienio ekspertais. Iš pradžių orientuotas tik į specialistų kvalifikacijos kėlimą, projektas išaugo į visos visuomenės švietimo platformą.

Planuota, kad specializuotose treniruotėse dalyvaus 800 žmonių, realybėje jų buvo daugiau nei 1 300. Viršytas ir edukacinių renginių planas: užsibrėžus pasiekti 1 000 specialistų (šeimos gydytojų, slaugytojų, kineziterapeutų), jau trečiais projekto metais šis skaičius buvo viršytas.

„Turiu prisipažinti, netikėjau, kad bus toks susidomėjimas. Tiek norinčių dalyvauti užsiėmimuose ir treniruotėse mane maloniai nustebino ir suteikė motyvacijos“, – džiaugiasi Elžbieta Arutunian, projekto koordinatorė. – Nuostabus jausmas, kad treniruotėse dalyvavo ne tik nauji, bet ir anksčiau jas lankę dalyviai. Vadinasi, ir gyvai, ir nuotoliu vedamos treniruotės jiems tiko ir padėjo.“

„Mes mokėme specialistus iš visos Lietuvos – kartą per mėnesį, išduodami kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus, bendradarbiaudami su Vilniaus universitetu. Tačiau pamatėme, kad norime daugiau – ne tik seminarų. Pradėjome kurti tinklalaides, jų paruošta apie 45. Temas rinkome ne tik apie ligas, bet ir apie tai, kaip aktyvumas keičia gyvenimą, kaip padeda išeiti iš depresijos ar net išgyti nuo priklausomybių“, – dalijasi A. Staševičienė.

Judėjimas – ne pasirinkimas, o išgyvenimo strategija

Ana – ne tik organizacijos vadovė, bet ir aktyvi pacientų bendruomenės dalyvė. Ji įsitikinusi: net sunki neurologinė diagnozė neturėtų tapti priežastimi atsisakyti judėjimo.

„Moksliškai įrodyta, kad fizinis aktyvumas reikšmingai prisideda prie ilgaamžiškumo, ląstelių regeneracijos ir emocinės sveikatos. Tačiau svarbu judėti protingai – sergant išsėtine skleroze būtinas specifinis ritmas: penkios minutės intensyvaus aktyvumo, penkios – poilsio. Ir taip cikliškai. Kitaip rizikuoji ne padėti, o pakenkti“, – paaiškina specialistė.

Jos patirtis atskleidžia ir sistemines problemas: „Esu girdėjusi žmonių istorijų, kai kineziterapeutai atsisakydavo dirbti su išsėtine skleroze sergančiais asmenimis. Esą jiems reikia ilsėtis, nieko nedaryti – tai klaidinga. Todėl mes kūrėme edukacijas ne tik pacientams, bet ir specialistams.“

Nevyriausybinės organizacijos daro tai, ko nespėja sistema

Didžiausias iššūkis – projekto tęstinumas: „Norint užtikrinti tokio masto veiklas – nuo treniruočių iki tinklalaidžių ir konferencijų – vien geros valios neužtenka. Reikia finansavimo, partnerystės su valstybe, realaus strateginio požiūrio į pacientų organizacijų svarbą“, – įsitikinusi A. Staševičienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad sveikatos politika vis dar per mažai įtraukia nevyriausybines organizacijas: „Socialinės apsaugos srityje mūsų balsas jau girdimas. O sveikatos apsaugoje – vis dar nepakankamai. Laikas tai keisti.“

„Feniksų“ vadovė pabrėžia, kad jų komanda daro tai, ką dažnai pamiršta sistema: padeda žmonėms išgyventi sunkiausius momentus, rasti naują prasmę, susigrąžinti pasitikėjimą savimi – vienu pritūpimu, vienu pokalbiu, vienu žingsniu link judesio.

Projektas „Aktyvumas – sveikata“, bendrai finansuojamas valstybės Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, leido „Feniksų“ komandai išplėsti pagalbos ribas visoje Lietuvoje. Visgi klausimas, kas toliau, lieka atviras. „Mes organizuojame projektus ir dažnai papildome sveikatos priežiūros sistemą – nuo psichologinės pagalbos iki judesio terapijos, tačiau norint tęsti reikia ne tik idėjos, bet ir resursų“, – sako draugijos vadovė.

Новые статьи