Paieškų šiandien: 6019

Mielas Kalėdų Seneli, šiais metais aš labai (ne)noriu statulėlės…

2017 m. gruodžio 6 d.

vaikiškas-piešinukasKalėdinis laikotarpis – toks jaukus šeimos, prisiminimų metas… Tad nieko keisto, kad išsitraukiau sau iš prisiminimų skrynelės šešiametės “aš” rašytą laišką Kalėdų Seneliui. Su šypsena skaitau savo kreiva rankele iškeverzotus šeimos narių pageidavimus: man, žinoma, reikia Barbės. Sesė labai norėtų kvepalų. Praktiškoji mama pageidauja kelnių. Na o tėtis per šias Kalėdas labai norėtų gauti… kokią nors Kalėdinę statulėlę. Štai čia mano šypsena virsta gana sumišusia veido išraiška – mano praktiškumo, minimalizmo ir šiaip gero skonio atstovas tėtis pageidauja statulėlės? Ir tuomet prisimenu prieš kelis dešimtmečius vykusį pokalbį: “Žinai, dukra, Tu pati sugalvok, ko aš norėčiau dovanų!” Ir štai, violetiniu flomasteriu ant gelsvo popieriaus išraižyta – statulėlė. Atleisk man, mielas skaitytojau, atmintis man nesufleruoja, ar mano tėčio noras tais metais išsipildė, bet, prisimindama savo tuometinius dovanų pirkimo įpročius, bijau, kad išsipildė su kaupu.

Aš, džiaugiuosi, vis dėlto statulėlių dovanojimo laikotarpį išaugau. Na, o štai internetinių forumų atsiliepimai mini, jog labai daug suaugusiųjų taip ir liko šioje fazėje… Tad gal mano dovanų paieškos padės Jums šiek tiek geriau susigaudyti šiame Kalėdiniame labirinte (teta Liuda, čia tik šiaip, įdomus straipsnis… Man tai labai patinka Jūsų statulėlės, visas visas pritaikiau savo interjere… 😊).

Trumpai tariant, nutariau pabūti sentimentali ir šiais metais Kalėdų proga savo šeimos nariams padovanoti tą patį gelsvą seną laišką ir… būtent tai, ko jie pageidavo anuomet.

Lengviausia buvo su mama. Kadangi labai norėjau, jog visos mano dovanos būtų praktiškos ir tikrai naudojamos, pirkti kelnių pagal savo skonį ir pageidavimą neišdrįsau. Vietoj to, radau kompromisą – anticeliulitines masažuojančias tampres “Farmacell”. Šios tamprės itin patogios, o jų speciali audimo struktūra sukuria mažyčius koriukus, kurie švelniai masažuoja, to pasekoje kovodami su celiulitu, bei mažindami apimtis. Manau, kad iš situacijos išsisukau puikiai: kelnės? Kelnės! Praktiškos? Ir dar kaip, galės sau su draugėm į jogą keliauti, arba, jei tingės, namuose ant sofkutės pasipuošti!

namų-kvepalaiO štai su seserimi buvo sunkiau. Kadangi laisvalaikiu bankų neapiplėšinėju, tad ir dovanų biudžetas ribotas. O ribotas biudžetas ir kvepalai net vienam sakiny nedera… Dešimtąją sekundės dalį prisiminusi „Trainoj“ odekoloną (gal kompresams sunaudotų?), nutariau nupirkti eterinių aliejų rinkinuką. O ką, ne kvepalai? Gal ne kūno, bet kuo puikiausi namų kvepalai, kurie dar ir nuotaiką bei savijautą puikiai veikia! Kiek pastoviniavusi, išrinkau apelsinų ir gvazdikėlių mišinį, kad padėtų pajusti Kalėdų dvasią, bei levandų eterinį aliejų, kad lengviau užmigtų. Dar viena varnelė padėta, valio!

Na, ir liko mano nabagas tėtis, kuriam lemta visą gyvenimą statulėles gauti… Nutariau jo šiek tiek pagailėti ir į situaciją pažvelgti kūrybiškai: pagal kaimynės rekomendaciją iš „Sveikatinės“ nupirkau balansinę pagalvėlę. Čia toks naudingas daiktas, kurį galima panaudoti mankštai, arba ant kėdės padėti, kad nugaros taip neskaudėtų, kad raumenys stiprėtų ir kupra nesimestų. O kadangi ją reikia padėti ant kėdės, vadinasi, daiktas statomas, trumpiau tariant – beveik statulėlė!

Ir, dideliam mūsų visų džiaugsmui, dovanas perkame ir dar vienam asmeniui, kuris mano laiške anuomet dar nebuvo numatytas ir dar ilgai nebus apie jį svajota. Kadangi jis šiuo metu maža rankele kreivoja savąjį laišką, man užduotis lengva – tiesiog nupirkti tai, ko maža širdelė pageidauja. Noras paprastas ir mano, kaip krikšto mamos, dideliam džiaugsmui, dar ir atžalai naudingas. Šaunus vaikis, žino, kad mankštintis reikia! Jei reikia, tai reikia, bet gi niekas nedraudžia besimankštinant dar ir smagiai pažaisti bei pasilinksminti! O tai kaip kitaip viską suderinti, jei ne su balansiniu laikyseną lavinančiu arkliuku?

Tad štai, aš jau rami – mano dovanos supakuotos guli ir laukia Kalėdų, o aš lengvai sau kikenu, matydama švelniai iš siaubo pakraupusias šeimynykščių akis, kol aš pasakoju apie tą nerealią statulėlių parduotuvę, kur taip gerai apsipirkau Kalėdoms. Et, geras dalykas tie sentimentai, ar ne?

Indrė Aidulytė, 2017

 

fb

Nauji straipsniai