Kaip rasti motyvaciją fiziniam aktyvumui?

29 октября 2024 г.

Sveikatos priežiūros specialistai nuolat kalba apie fizinį aktyvumą, jo svarbą siekiant išvengti lėtinių neinfekcinių ligų. Stengiamasi pagrįsti ir įrodyti fizinio aktyvumo naudą, kad išvengtume širdies ir kraujagyslių bei kitų ligų. Tačiau dažnai paaiškėja, kad žmonės neturi motyvacijos būti fiziškai aktyvūs. Kur vis dėlto rasti tos motyvacijos? Apie tai kalbamės su Marija Povilaite, socialinio verslo akseleratoriaus bendrakūrėja, lektore ir mentore.

Nuo vaikystės buvau labai judrus vaikas, bet aistringai sporto nemėgau, nes jame visų pirma mačiau prievartą ir skausmą. Su tokiu sportu buvau susidūrusi. Ir dabartinėje mano šeimoje yra daugiau menininkų nei sportininkų. Dažnai juokaujame, kad mūsų olimpiada yra „Eurovizijos“ konkursas. Mano istorija yra vienas iš gerų pavyzdžių, kaip vis tik rasti motyvacijos fiziniam aktyvumui, jeigu natūraliai iš vaikystės jos nebuvo ir dabar nėra.

Pradėkime nuo žodžio „motyvacija“ apibrėžimo. Internete galima rasti įvairių apibūdinimų. Viename iš jų teigiama, kad
motyvacija yra vidinė būsena, skatinanti asmenis imtis link tikslo nukreipto elgesio. Ji dažnai suprantama kaip jėga, paaiškinanti, kodėl žmonės ar gyvūnai tam tikru metu pradeda, tęsia arba nutraukia tam tikrą elgesį. Paprastai tariant, motyvacija yra noras, nukreiptas į veiksmą, arba stiprus susidomėjimas kažkuo.

Seminaruose, kuriuos organizauoja išsėtinės sklerozės draugija „Feniksai“, finansuojami Vilniaus m. savivaldybės akcentuoju, jog išorinė motyvacija yra mažiau patvari, ilgiau išlieka vidinė. Jei aplinkos interesai man diktuoja viena, o vidaus interesai kita, kyla konfliktas. Tokioje „kovoje“ visada nugalės vidinė motyvacija, jeigu nėra kokios nors krizinės situacijos išorėje. Bet štai įdomus pastebėjimas, kuris galbūt pravers bendraujant su šeima. Jeigu žmogus turi vidinės motyvacijos kokiam nors veiksmui, pavyzdžiui, vaikas susidomėjo tam tikra sporto šaka ar veikla ir jūs tą žmogų pradėsite nuolat motyvuoti, stengdamiesi padėti jo vidinei motyvacijai, tai jo vidinė motyvacija pradės nykti. Jeigu vidinė ir išorinė motyvacija nusitaikė į tą patį tikslą, tai išorinė motyvacija naikins vidinę motyvaciją. Vaikai dažniausiai žodžiais pasako: „Aš noriu pats. Jeigu tu man padėsi, viską sugadinsi.“

Gera patirtis mus gali motyvuoti, o neigiama, skausminga patirtis – demotyvuoti. Jeigu mums vaikystėje leisdavo tyrinėti aplinką ir jaustis laisviems, dažniausiai užaugdavome neturėdami daug baimių tyrinėti aplinką ir sąveikauti su pasauliu. Vyrauja klaidingas supratimas, kad kai kurie žmonės natūraliai turi motyvacijos arba žmonėms natūraliai nuo gimimo tos motyvacijos trūksta, bet mokslas rodo, kad būtent santykis su aplinka labai ankstyvoje vaikystėje, tų santykių pobūdis ir saugaus tyrinėjimo galimybės, kurios mums buvo suteiktos, kai buvome maži, daro įtaką motyvacijos sistemos vystymuisi. Tai veikia ir gerą pusę, ir blogą.


Svarbus faktas apie motyvaciją yra tas, kad norint išlaikyti motyvaciją laikui bėgant nepakanka tik nuspėjamo atlygio. Pavyzdžiui, atradote mėgstamą fizinę veiklą ir pusę metų ar net metus dirbote, kad ta veikla taptų jūsų įpročiu, ir ji juo tapo. Paskui kažkas nutinka, kas nors pasikeičia jūsų gyvenime. Staiga nustojate, pavyzdžiui, bėgioti arba šokti, ir pastebite, kad tai lyg jau ir buvo tapę įpročiu. Praėjo tos žadėtos 21 dienos įpročiui susiformuoti. Turbūt girdėjote, kad susiformuotų įprotis, reikia 21 dieną kartoti tą patį veiksmą ir tai taps įpročiu. Deja… Norint išlaikyti motyvaciją, reikia ieškoti naujų stimulų.

Taigi klausimas – nuo ko pradėti ieškoti motyvacijos? Žinoma, reikia pradėti nuo savęs ir ieškoti pozityvių emocijų, atrasti mėgstamų dalykų, turėti noro. Ir mūsų gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, mūsų kūne taip pat niekas nestovi. Viduje vyksta medžiagų apykaita, atsiranda naujų ląstelių, miršta senos ląstelės. Aibė procesų ir viduje, ir išorėje – tai yra kūno pusiausvyra. Pusiausvyra yra mikrojudesiai siekiant išlaikyti tam tikrą kūno padėtį, net pusiausvyrą. Tai nėra statiška būsena. Galvodama racionaliai suprantu, kad turiu norėti, kas man yra naudinga, kas man yra natūralu, kas mane padarys sveikesnę, stipresnę, praturtins gyvenimą visokeriopai.

Kai jaučiu pasipriešinimą, primenu sau, kad truputis streso, naujovių yra labai gerai ir įdomu, bet per didelis stresas gąsdina ir gauname atvirkštinį rezultatą. Judėkite kartu su kitais, jeigu galite. Aš savo vyro negaliu įkalbėti sportuoti kartu, nes jo mėgstamos sporto šakos yra kitokios. Jis nežaidžia kamuoliu, bet mėgsta plaukti. Tačiau mes radome, ką mėgstame daryti būtent dviese. Mes mėgstame vaikščioti, ypač kalnuose, ir tai jau yra rimtas fizinis aktyvumas. Mums tai dar ir romantika, nes aplink labai gražu, mes tik dviese, galime pakalbėti apie viską ir visiškai atsitraukiame nuo buities.

Svarbiausia atsiminkime, kad mums reikia atrasti judėjimo džiaugsmą ir jo neprarasti, kad tai turi tapti mūsų gyvenimo dalimi. Ir šeimoje turi vyrauti požiūris, kad fizinis aktyvumas visų pirma susijęs su džiaugsmu ir malonumu, su visavertišku gyvenimu, o ne su prievarta.

Новые статьи