Hospisas tai medicinos įstaiga, kurioje darbuotojų savybės atskleidžia auksčiausią humanizmą ir profesionalumą. Ne esame su žmonėmis, kuriems kitos medicinos įstaigos nebe padėda. Hospiso pacientų skausmas, vienišumas ir beviltiškumas pasiekia auksčiausias, protui nesuvokiamas ribas.
VšĮ „Kauno hospiso namai“ atsirado privačia iniciatyva prieš 2 metus. Labai sunkiai sergančius, dažniausiai vienišus ir menkai judančius ligonius lankome JŲ NAMUOSE, suteikiame visą įmanomą pagalbą nuo slaugos iki sielovados.
Kai pavyksta sumažinti pacientui skausmus ir nors truputį grąžinti fiziologines organizmo funkcijas į normą - lieka baimės, vienatvės, pasimetimo, pykčio jausmai. Neigiamos sergančiųjų emocijos sužadina artimiesiems kalties jausmą, o aptarnaujantiems darbutojams perdegimo efektą. Taip aplink pacientą susiformuoja platus ratas psichologiškai ir dvasiškai traumuotų bei išvargusių žmonių.

• KAUNO HOSPISO BIČIULĖ ONKOPSICHOLOGĖ IRINA BANIENĖ išmintingai pataria: “Žinokite, prisiminkite, kad išgyvenami neigiami jausmai – tai normalios ir suprantamos reakcijos į susiklosčiusią situciją.”

“ Kodėl susirgę pykstame? Dažniausia priežastis, jog jaučiamės, kad prarandame kontrolės jausmą. Mes įpratę rinktis, priimti sprendimus, tačiau susirgus tenka atsižvelgti į realybę, kurios nesirinkai – gyvenimą ištikus ligai. Pyktis kyla– ant likimo, savęs, gydytojų, aplinkinių… Reikia padėti neslopinti savo jausmų. Išreiškus pyktį ir kitus sunkius jausmus, jie mažėja ir pasidaro lengviau.” – nusikekliai aiškina savanoriams patyrusi psichologė Irina Banienė.
Svarbiausia – anot Irinos Banienės - pasiekti padeties priėmimo fazes, kai žmogus suvokia, kad gali gyventi su liga, jos sukeltais pokyčiais. Iš naujo įvertinamas savo gyvenimas, planai, siekiai. Dažnai pasikeičia prioritetai, vertybės.
Mes pastebėjome, kad šeimai pasiekus priėmimo etapą, jos nariai suartėja, atsiranda didesnis bendrumas, noras kartu kovoti su liga. Priėmimo fazeje liga nebeužima pagrindinės pozicijos, tampa tik dar viena gyvenimo dalimi šalia kitų – šeimos, tarpusavio santykių, kūrybos, poilsio ir t.t.
Psichologė pataria skatinti pacientui (jeigu jis sąmoningas) sveiką mintį: „Aš nežinau, kada ir nuo ko numirsiu. Visi esame mirtingi ir kada nors numirsime. Tačiau dabar man svarbu daryti viską, kad jausčiausi pakankamai sveikas ir laimingas.“
Hospiso pacientams, jų artimiesiems, darbuotojams, savanoriams, kaip niekam kitam reikalinga dvasinė ir psichologinė pagalba. Kauno hospiso kolektyvas deda visas jėgas, kad sumažinti ekstimalinę psichoemocinę įtampą.

• KAUNO HOSPISO NAMŲ SOCIALINĖS DARBUOTOJO LIJANOS PRANSKEVIČIENĖS darbas reikalauja ne vien žinių ir patirties, o ir didelio profesionalumo. Apart socialinio darbo magistro L. Pranskevičienė turinti įvairiausių papildomų psichoterapinių studijų bei humanitarinio eksperto diplomus ir sertifikatus.

Lijana nuodugniai surenka informaciją apie pacientą ir iškilusią problemą. Tam tarnauja pokalbis su pačiu pacientu, medicinos personalo ir kitų įstaigų suteikta informacija. Bet daugiausia informacijos Lijana pasisemia iš savanorių pasidalinimų, kurie lankosi pas pacientus ir skatina dalintis apie apsilanymus kuo išsamiau: “Iš tiesų, mano nuomone, vertingi ne tik pastebėjimai apie patį lankomąjį, jo aplinką, ryšius su artimaisiais, emocijas, poreikius ir kt., nes kiekvieną kartą iš tiesų vis kitas patyrimas pas tą patį žmogų. Tai sudaro visumą, nes susitikimo metu lankantysis ne tik atlieka vieną ar kitą suplanuotą veiksmą, bet yra ir santykyje, dialoge su lankomu žmogumi, net jeigu tai neverbalinė kalba.Todėl manau, labai svarbu ir lankančiojo emocinis turinys, įžvalgos, abejonės, pajautimai, kurie yra labai autentiški ir unikalūs. Manau, kad tai dovana mums visiems – tai mus suartina, mes pažįstam labiau vienas kitą kaip komanda. Kviečiu visus pasidalinti savo mintimis.”
Lijanai rūpi viskas, bet labiausiai dvasinė pacientų ir jų artimųjų būsena: “Pasidomėjau apie požiūrį į tikėjimą. Teigė, kad nei tiki nei netiki. Diskutavom, klausė labai susidomėję, kartais labai jautriai, paaiškinau, kad kai žmogus kančioje, tada Dievas arčiausiai jo, kad jie ne vieni, kad yra tam tikri slėpiniai. Jaučiau, kad tai pasiekia juos. “
”Svarbu neperdozuoti, - teigia ypatingo vidinio iteligetntiškumo vedama Lijana Pranskevičienė - mažais žingsneliais, leisti patiems pagal jų pasirengimą artėti. “
Subtilus “neperdozavimas” jaučiasi kiekviename Lijanos žingsnyje: “Aš siūliau jai įsiklausyti į savo vidų, kaip ji jaučia, nes tai buvo gydytojos nuomonė. Turėjau tą mintį, kad vėliau nekaltintų savęs, kad padarė ne viską. Rekomendavau jeigu jūs (kreiptasi į kauno hospiso gydytoją) atvyksite, dar pasvarstyti apie tai, išklausti jūsų pastebėjimus, nors ir nebus lašinamos lašinės, jeigu sesuo priims tokį sprendimą. Ji kaip ir pritarė tam, padėkojo. Manau, kad taip ir palikim,tai sesers sprendimas. Aš taip pat jai siūliau pagalvoti, informavau, kad ir rytojaus dienai, jeigu reikės, yra slaugytoja, kuri aplankys. Mes manau, iš savo pusės padarėm ką galėjom. Laukim rytojaus.”
O karta, kai komanda gailestingumo įžiebta nutaria aplankyti išeinantį pacientą tolimame nuo Kauno miestelyje, soc. darbuotoja Lijana delikačiai karštuolius pastabdo: ”Manau, vėlu važiuoti į Pakruojį. Kita vertės pacientas labai silpnas. Vakar žmona buvo atsisveikinti, kaip ji sako, jis valgo vos vos kažką, ką sesuo nuneša. Morfijus leidžiamas labai trumpais intervalais. Jis beveik nekalba. Labai silpnas. Aš palaikysiu jį malda. Man širdis sako jo nevarginti vizitu.” Ji buvo teisi: pacientas paliko pasaulį po kelių valandų mylinčių seserų rankose.
Būna, kad ji pastabdo ir savanorius, norinčius išgelbėti visa pasaulį pakankamai griežtai: “Siūlyčiau apsibrėžti ribas, nes galim "įkliūti" į neapibrėžtas situacijas.”
Lijana Pranskevičienė profesionaliai dėlioja savanorių bei darbuotojų poreikius. “Noriu pasidalinti mintimi, kad būtų tikslinga skirti prioritetą tiems savanoriams kurie turi asmeninius išgyvenimus ar susiduria šiuo metu su šia liga savo artimoje aplinkoje, bei tiems, kurie aktyviai savanoriauja hospise lankydami ligonius arba ketina tai daryti, pritaikydami gautas žinias artimiausiu metu. Tai ir savanoriams paskatinimas būtų.” – pataria socialinė darbuotoja Lijana dėl naujo mokymų ciklo.

• DVASINĖ ASISTENTĖ AUDRONĖ KRIKŠTOPAITIENĖ laiko kitą dvasinės pagalbos frontą. Pedagogė, hoslistinės medicinos, Reiki, klasikinio - segmentinio masažo, Tradicinės kinų medicinos ir filosofijos , akupressuros , manualinės terapijos, aromoterapijos, mineral terapijosįvairių kitų holistinių praktikų puoselėtoja tikra dovana Kauno hospiso pacientams. Ji niekada neateina pas pacienta tuščiomis: gėlių puokštė, aromatingo aliejaus indelis, žvakutė, kremas nuo skausmo – tai ti mažytė dalis Audronės arsenalo. Ji nebijo nuo pat 1 – mo apsilankymo kalbėti dvasinėmis temomis ir visada sulaukia sielos atsiskleidimo: ar tai moters, ar vyro. Ji kalbina, masažuoja, mankština ir palieka pacientą tik sulaukius savijautos pagerėjimo. “Pacientas aplankytas Onkologinėje ligoninėje. Radau vaikštinėjantį palatoje. Šypsojosi. Skausmą sumažino pleistrai - parodė keturis. Atnešiau baltos karštos mėsytės, naminių raugintų agrkėlių, kukurūzų traškučių. Daug kalbėjome apie mitybą onkologijos atveju - Algis labai daug konsultavosi, klausė, dalinosi savo patirtimi-kūno reakcijomis į tam tikrą maistą. Kalbėjome apie natūralų kepenų valymą, organizmo šarminimą. Užsirašo į knygelę... Patepiau nugarą, stėnas, klubus su Altaaus žolių balzamu. Lengvas pedų masažas - inkstų 1,2 taškai, tailandietiško masažo keli emementai, rankos , pilvas. Kvapų terapija...Išglostau rankeles, kojeles...Po procedūrų skausmai klubuose visai dingo, stubure sumažėjo neženkliai. Jaučiasi išlaisvėjęs ir lengvas...Šypsosi, spindinčiai... Parodžiau kelis rąžimosi-tempimo pratimus lovoje, pėdoms.. Stropiai mokinosi... Kalbame apie minties ir maldos galią. Paminiu Kauno hospiso bendruomenės visuotinę Maldą už jo sielą...Dėkoja ir šypsosi. Kalbame apie santykius su žmona - prašo jos atleidimo... Kalbame apie galimybę žmogui keistis ir vėl -TIK per Maldą , o tada jau veiksmus... Reikia išlaukti - jo stiprybė - Maldoje... Iš koridoriaus ateina pacientas, klausia, kodėl taip maloniai kvepia mėtomis...Paaiškinu, teiraujasi, kodėl jo nelankau... Paaiškinu, paduodu HN lankstinuką... Šviesus šviesus susitikimas su pacientu, šiluma, gerumas, spindinti šypsena... Pasidžiaugė, kad šiuo metu nejaučia jokių skausmų.”

Audronės Krikštopaitienės pasidalinimai apie aplankytus pacientus kupini meilės ir užuojautos: “Pacientą randu gulinti skausmuose su riedančiomis AŠAROMIS... didžiausi skausmai. Apsilanko gydytoja, suleidžia nuo skausmo, truputi palengvėja. Sutvarkau jo daiktus išmėtus lovoje...randu Katekizmą su Kristaus atvaizdu.Taigi, turim Altorių lovoje. Pietų metas. Pacientas išrankus maistui, daug ko atsisako. Trinu avokadą su graikiniais riešutais, raugintais kopūstais, maitinu gulinti. Geria morkų sultis” “
Bet ji taip pat jaučia ir neskubina, jei žmogus dar nepasiruošęs dvasiniam šuoliui: “ Mes jo negalime ir NETURIME versti ... Kiekvienam savo Kelias ir Laikas... Juk viskas nuo JO ateina, Jo Meilė tiesia kelią , žmogui nesuprantamą... " Morta, Morta tu rūpinies.. daugeliu dalykų, o reikia tik vieno" Lk. 10,42”
Dvasinė asistentė Audronė visuomet palaiko kiekvieną bet kurio savanorio ar darbuotojo žingsnį: “Didžiausias darbas ir yra ten - Širdies viduje, mažyčiame taškelyje, kur Tu ir Jis esatie VIENIS. Ir visai nesvarbu, kas vyksta išoriniame pasaulyje, nes tai tik iliuzija... Nenuvertik savęs, tai, kas tavo Viduje, to nenusipelnė... Žinoma, save vertinti ojektyviai, gana sudėtinga, bet tai tik klystantis protas to siekia...”
Apsilankymas draugiškoje panašios kripties įstaigoje padėda Audronei Krikštopaitienei atskleisti mūsų kolektyvo ypatumą: “Stipriai pajutau HN išskirtinumą, mes tikrai KITOKIE, mūsų pagalba paliatyviesiems tikrai kitokia -manau, kad gal daugeliui ji net nesuvokiama savo gilumu... Pajutau, kad Kauno hospiso namų komanda - labai stipri jėga, galinti daugiau negu gali... Man tai buvo vėl nuostabi galimybė pabūti kartu ir giliai išgyventi, išjausti tą būvimą, vienijantį mus VISUS, jaučiausi apdovanota - VISKUO...”

• Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio namų katalikų bendruomenės referentė, Kauno hospiso namų SAVANORĖ JOLANTA JANČIUKIENĖ padėjo dviems mūsų pacientams priimti Ligonio patepimo sakramentus – kuo pradžiugino visa mūsų bendriją: “Sveiki mieli bendraminčiai. Noriu pasidalinti džiaugsmu. Šiandien 11.30 pacientė priėmė Atgailos ir ligonių sakramentus, jos sielą ir kūną sustiprino Jėzus. Aleliuja. Moteris nuostabiai šviesi ir graži išlydėjo kunigą. Dėkoju visiems kartu buvusius maldoje. “

Savanorė Jolanta aptarnaudama pacientus tiesiog pasakoja, dalinasi savo tikėjimu, sužadina pacientų smalsumą: “Kol prausėmės dalinausi savo dvasinėmis patirtimis, pacientė labai klausėsi susidomėjusi ir po to pasakė, kad tokių nuostabių dalykų išgirdo. Tai buvo man džiūgu, todėl pasinaudojau proga ir pasakiau, jog negaliu išeiti nepasiūlius kitą kartą aplankyti kartu su kunigu, kuris suteiktų ligonių sakramentą.”. Nežiūrint į aiškų, tvirtą nusiteikimą, kompromisų netaikanti Jolanta dvasinėje srityje stengiasi veikti palaipsniui: “Paklausiu ar pacientė tiki Dievą. Atsako, o ar yra toks žmogus, kuris netiki, žinoma tikiu. Tuomet paklausiu, ar pacientė yra krikščionė, ar krikštyta, ji sako, kad tiksliai net nežino, ko gero ne. Daugiau šia tema nekalbėjom, tiesiog jaučiau, kad tiek jai šiandien tikrai pakanka. Toliau, kadangi laikas mums tarsi buvo sustabdytas, ji paprašė perdėti keletą sezoninių drabužių, o ant lovos švarius krūvelėmis sudėtus, sudėti į spintos lentyną. Taip ir padariau.” Bet jeigu tik pastebi, kad paciento akys nušvinta, pradėjus kalbą apie Jėzų Kristų, ji pasiryžta dideliam darbui – suteikti nekalbančiam nusilpusiam pacientui tikėjimo galimybę: “Toliau, kadangi laikas mums tarsi buvo sustabdytas, ji paprašė perdėti keletą sezoninių drabužių, o ant lovos švarius krūvelėmis sudėtus, sudėti į spintos lentyną. Taip ir padariau Tai štai susitvarkem higieną ir isviriau košes, nupirkau šiandien naują dėžutę, nes pacientei ji labai patinka.Truputi pasisnekejome padovanojau jai paveiksliuką su Nukryžiuotoju ji labai apsidžiaugė ir pasidėjo ant stalelio nori i jį žiūrėti. Kitą kartą atnesiu pastatoma. “
Jolanta Jančiukienė yra mūsų krikščioniško gyvenimo sergėtoja. Ir šią savo Misiją atlieka su dėkingumu hospiso veiklai: “Labai dėkoju visiems Hospiso bendradarbiams ir bendraminčiams, sumanytojams ir įkūrėjams.”

• SAVANORIS JEŽY VITALIJUS MICURA neturi oficialaus specialaus socialinio, psichologinio, ar dvasinio išsilavinimo. Bet jo atvykimo godžiai laukia visi pacientai: jis pakabina prie lango lesyklėlę pauksčiams (“ O „epopėja“ su lesyklėlę pasibaigė tuo, kad paukščiai gavo minimalizmo stiliaus „valgykla“), jis taiso namų įrangą (“pavyko atlikti, be įprastų veiksmų ir bendravimo, dušo filtro valymą”), remontuoja (“O tas filtras tikriausia yra standartinis, lengvai išardomas - atsuktuvų ar panašių daiktų užkabinam už groteles ir išimame, stengdamiesi nesulankstyti grotelių ar atsuktuvo. Nejuokauju, dabar iš viso pasaulio atveža tokių instrument!!”), dažo, palydi į parduotuvę, jeigu pacientui atsiranda noro ir jėgų (“Buvau pasiruošęs rimtai, paprašiau Dievo ir Šventosios Dvasios pagalbos, kad mano netobulas protas visko nesugadintu. Įsivaizdavau, kad tai ne bus tik pasivaikščiojimas į parduotuvė ir atgal, kad reikęs pabendrauti, kas yra žymiai svarbiau”), jis net mėgina padėti gaminti valgyti (“Kai mane paklausė, ar galiu papjauti zuikuti, pagalvojau, nejaugi Dievas mane nori išbandyti, kaip Abraomą, bet paskui paaiškėjo, kad zuikutis jau buvo nuluptas ir negyvas, ir jau parduotas prieš porą valandų, tai išvengiau "baisinio išbandymo") . Visada išgyvena, jeigu jam pačiam nepavyksta suteikti pagalbą (“Dar atsirado vienas darbelis – keltuvo pultelis pradėjo veikti nepatykimai, pacientė bijo užstrigti pakabinta keltuvų bet kada ir ilgam. Aišku, čia gali prireikti meistro iš aptarnavimo serviso...”).

Vitalijus Micura už visus ir visada meldžia Dievą, ir pajungia maldai Maldos grupę, kurią lanko (“Čia tai maldos švente! O gal ir liudijimas? Mūsų Jonavos Vyrų maldos grupė taip pat dalyvavo, jie kaip tik specializuojasi užtarimo.”)
Savanoris Vitalijus apsiima daryti visus darbus. Kartą įvardijome naujos pacientės ir jos mamos 11 poreikių – Vitalijus pirmas atsiliepė į 6 poreikius:
“Gal mane įmanoma pritaikyti kaip nors? Savo minčių neturėjau, todėl labai apsidžiaugiau, kai pamatau tokį sąrašą. Tik dar pačiam pasirinkti sunkoka, ką tik perskaičiau. Gal subręsiu po kelių valandų. Sutrumpinau sąrašą, atmetus, ko tikrai nesugebu.Aš galiu atlikti:
- malda už abi (jeigu vietoj ir garsiai, tai sunkoka, reikia pasiruošti, o bažnyčioje - darysiu be abėjo)
- biblijos terapija (paprastai tariant - paskaityti knygą) pacientei (su blogą dikcija ir pan.)
- psichologine pagalba mamai (neesu psichologas...)
- dvasinė pagalba mamai (tas pats...)
- gėlių puokštė, pyrago gabalėlis (pyragas ne savo gamybos)
- tiesiog paprastai nueiti ir pabūti 30 min. – 45”
Tuo pačiu, jis niekada saves neišaukština: “visi mano veiksmai primina vaiko „darbą“, kuris paduoda tėvui atsuktuvą ar kitą instrumentą. Arba musės, kurį „dalyvavo“ žemės darbuose, tūpėdama ant arklio nugaros, o paskui sakė – mes arėm“.
Viena iš Vitalijaus paslapčių – mokėjimas išklausyti. “Kai buvau dar mažas (gal visa metrą mažesnis negu dabar) visas atostogas praleisdavau pas savo močiutę, kurį buvo siuvėja-mėgėja – taip gyvenimas privertė. Ir visada išsižiojęs klausiausi močiutes klienčių moterų. Jjos man buvo vietoj televizoriaus arba radijos laidų, nes močiute šių aparatų neturėjo. Praėjo labai daug metų, aš išaugau (visą metrą), o pomėgis klausyti išsižiojęs liko. “.
Jis bendrauja su pacientais visomis temomis (“Mes ne kartą su ją filosofavome apie tai, kiek nedaug reikia žmogui, kad būtu laimingas. Aišku, jeigu jis yra tikras filosofas ar krikščionys. :) Iš pacientės galima pasimokyti meno džiaugtis pačių mažiausiu įvykiu, nors ir jos lesyklėlės ir balandžio aplankymo (kurį jau veikia "pilnų pajėgumu"), dalina poezijos knygas ir nuolat stebi ligonių reakcijas, norėdamas maksimaliai padėti (“Bandžiau įvertinti savaitės būsena pagal poezijos knygą - jei perskaitytų, vadinasi, savijautą buvo nebloga. Deja, net nesupratau, ar perskaityta knyga, bet džiugu, kad p. Janinai net veidas prašvito, kai apie ją paklausiau ir pasakė, kad norėtu iš jos perrašyti eilėraščius, kurie labiausia patiko.”)
Savanoris Vitalijus Miciura – mūsų jumoro ir geros nuotaikos šaltinys. Jo kiekvienas laiškas pasidalinimas kvėpuoja begaliniu susirūpinimu ir atsidavimu mūsų veiklai. Vitalijus, kaip ir kiti mūsų dvasiškiai atsiliepia į kiekvieno savanorio mintį (“Linkiu visiems daugiau džiaugsmo nuo tarnystės ir kuo mažiau liūdesio”, “Linkiu visiems savanoriams daug drąsos ir niekada nepamiršti apie šypseną. :)”

• SAVANORĖ ILONA LUKOŠEVIČIŪTĖ – NOREIKIENĖ, dviejų vaikų mama, turi teologės ir andragogės kvalifikacijas, studijoja sielovadą, yra Gyvenimo ir tikėjimo Instituto besimokančiųjų bendruomenės narė. Ji 13 metų išdirbo Vytauto Didžiojo universitete socialinių mokslų fakultete edukologijos katedroje. Po truputį pradėjo keisti savo gyvenimo kryptį, gyventi pagal savo vidinius troškimus ieškant juose Dievo valios ir tesėti seniai jaunystėje duotą Aukščiausiąjam pažadą. Šis kelias atvedė Iloną į Kauno hospiso namų savanorių gretas. Savanorė Ilona kiekvieną savanorišką darbą atlieką per ypatingai gylią užuojautą: “Pacientė labai maloni, juokaujanti (turinti humorą) per ašaras nuo skausmo moteris. Jai tris kartus operuota nuo skausmo nugara. Gyvena ketvirtame aukšte. Susitikusios pasilabinusios ir šypsenomis apsidovanojusios patraukėme įveikti kalnus - laiptus mohikanus. Lėtai lėtai su šypsena besišnekučiuodamos juos įveikėmė. Pakeliui išmetėme šiukšlių maišą į konteinerį. Tada sukibusios į parankes kaip dvi gulbes lėtai linksmai bešnekučiuodamos kulniavome link parduotuves. Pacientė parduotuvėje buvo puikios nuotaikos (nors matėsi, jog skauda ir juda sunkiai, nori prisėsti), nes įsigijo norimą prekę. Joje mes radome ko reikia, apsipirkome, bet jau procese pacientei darėsi vis sunkyn, nors nedejavo, bandė juokauti, bet jautėsi, jog sunku judėti, Sustodavome ir atsisėsdavome pailsėti, o tuo momentu pokalbiai vis atviryn ir atvyrin.... Beeinant keliu namo, pacientei darėsi blogyn ir blogyn: karštis pradėjo mušti, širdis daužėsi, humoras dar laikėsi..... graudu per ašaras. Šiaip ne taip priartėjome prie namų, bet dar reikėjo įveikti kalnus iki ketvirto aukšto. Juos pacientė labai ištvermingai kęsdama skausmą įveikė. Sudėjau prekes ir atsisveikinome. Ji sakė, jog daugiau nieko nebereikia, nes nori tik prigulti.... Jai taip skaudėjo, jog ji visą kelią sakė, kaip nori jau būt bute ir gulėt ant nugaros arba stovėt ropom.... abi dirbom ties minčių nukreipimu.... bet oio kaip jai skauda... bet oio kokia ji stipri... o kokios fainos nuoširdžios mintys.... Ji sakė, Ilona, jei nieko nekeisi savo gyvenime (čia mūsų abiejų paslaptis:) prisiminsi kaip sedėjai su tokia paciente Maximoje ir apie tai kalbėjome... ir verksi... “ Ši nuostabiai atvira svetimam skausmui jauna moteris įsiliejo į veiklą visos savo gailestingos širdies pajėgumu. Besimokanti sielovados savanorė iš karto pasisiulė padėti gedėjime: “ Mirusios pacientės mama buvo labai maloni padarė arbatos ir kavos, ir pakvietė pasikalbėti. Pokalbio pradžioje graudenosi, raudojo..., daug kaltinimų: sau, gydytojams, medicinos politikai. Atslūgus emocijoms, kalbėjomis... tylėjome.....kalbėjomis... klausiau.... klausiau ir buvau šalia, šalia, šalia tol kol to reikėjo...”

“Mąstau.... reflektuoju savo dienos patirtis, savo supratimus, savo reakcijas ir te giliniai - prasminiai suvokimai veda į pokyti. Ačiū už galimybę augti.” – dalinasi Ilona.

KAUNO HOSPISO NAMŲ PSICHOLOGINIS, DVASINIS TRIUSAS PADEDA NEBE PAGYDOMIEMS ŽMONĖMS ATSIKRATYTI MIRTIES BAIMĖS, SUSITAIKYTI SU PADĖTIMI, DŽIAUGTIS KIEKVIENĄ GYVENIMO AKIMIRKA, KIEK TO GYVENIMO BELIKO.

Mes padedame NEMOKAMAI. Kitaip ir negali būti. Negali būti mokamų hospisų – įstaigų, kuriuos padeda tiems, nuo kurių nusisuko medicina ir kitų sričių atstovai. Su mumis palikti likimui žmonės vėl pradėda jaustis reikalingais visuomenės nariais. Jų šeimos nariai susivienyja ir lengviau adaptojasi prie pakytusių sąlygų.
Prisipažinsime, kad finansiškai labia sunkiai gyvename. Mūsų darbuotojai dirba be atlyginimo, arba gauna vos vos – kad užtektų kūrui. Daug lėšų išnaudojame atsiskaityti su valstybinėmis instancijomis. Nors iš valstybės iždo kol kas negavome ne vieno euro. Jeigu užjaučiate mūsų pacientams, jeigu mūsų veikla pasirodo Jums prasminga – paremkite mus: http://www.hospisopagalba.eu/laukiame-jusu-paramos/

Lietuvoje yra nuostabių žmonių! Vieni palaiko mus finansiškai, kiti - paslaugomis, o treti – darbais ir gailestingumu. VšĮ “Kauno hospiso namai” darbuotojai, pagalbininkai, talkininkai, savanoriai yra ypatingo dvasinio potencialo kolektyvo dalelės. Kolektyvas auga ir stiprėja siekiant vieno vienintelio tikslo – padėti sunkiai sergantiems nebe pagydomiems, mirštantiems pacientams ir jų artimiesiems gyventi oriai iki pat gyvenimo pabaigos.

www.hospisopagalba.eu