Ko reikia, kad šlapimo nelaikančių žmonių slauga būtų kokybiška ir nereikalautų didelių išlaidų? Svarbiausi efektyvios strategijos veiksniai

Šiemet Romoje vykusioje tarptautinėje GFI (Global forum of Inkontinence) konferencijoje buvo pristatyta išsami efektyvios šlapimą nelaikančių asmenų slaugos ir priežiūros strategija. Ši konferencija rengiama kas dveji metai, ja siekiama atkreipti visų pasaulio valstybių dėmesį į šlapimą nelaikančių žmonių, jų artimųjų, dirbančių neformaliais slaugytojais ir profesionalių slaugytojų, slaugančių sunkias šlapimo nelaikymo formas turinčius asmenis, kasdienes problemas. GFI metu pristatyta studija apžvelgė svarbiausius veiksnius, egzistuojančius kiekvieno šlapimo nelaikymą turinčio žmogaus gyvenime. Šių veiksnių suvokimas, kontrolė ir reikiama korekcija gali smarkiai koreguoti valstybines išlaidas, skiriamas šlapimą turinčių pacientų kasdienei slaugai.

Tarptautinių ekspertų studija

GFI konferencijoje pristatyta studija buvo ruošiama ilgiau nei metus. Pirmajame etape atlikus kelių Europos šalių sveikatos sistemų analizę išskirti pacientui, slaugytojui ir valstybės biudžetui svarbiausi veiksniai ir rodikliai. Vėliau vykusių diskusijų metu atrasta koreliacija tarp visų veiksnių ir rodiklių. Diskusijose dalyvavo medikai, slaugytojai, pacientai, įvairių sričių tarptautiniai ekspertai, valstybių pareigūnai, politikai, socialinių reikalų ekspertai.

„Senstanti visuomenė jau yra tapusi nemažu iššūkiu. Daugelyje valstybių kiekvieną dieną sprendžiamas klausimas, kaip optimizuoti išlaidas ir patenkinti augančius visuomenės poreikius sveikatos priežiūros srityje. Ilgesnė gyvenimo trukmė ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūra reikalauja vis didesnių išlaidų. Todėl svarbu parengti efektyvias strategijas. Mūsų atlikta studija gali tapti puikiu įrankiu valstybėms formuojant biudžetus ir numatant reikiamas išlaidas vyresnio amžiaus žmonių slaugai. Šlapimo nelaikymas pažeidžia ne tik vyresnio amžiaus asmenis, todėl efektyvios šlapimo nelaikymo priežiūros ir slaugos strategijos yra ypač aktualios daugelyje šalių“, - rašoma po konferencijos išplatintame pranešime spaudai.

Pasak VšĮ Inkocentras vadovės Jurgos Misevičienės, jau suvokta, kad visuomenėje yra šlapimą nelaikantys asmenys, kad svarbu užtikrinti jų aktyvumo išsaugojimą. „Tarptautiniu mastu ieškoma sprendimų, kaip šį sveikatos sutrikimą turintį asmenį kuo ilgiau išlaikyti darbo rinkoje, kaip užtikrinti jo gyvenimo kokybę. Nepamirštami ir slaugytojai, neretai jais būna sergančiojo artimieji, kurie dar daugelyje šalių lieka be socialinių garantijų, be jų darbo įvertinimo ir pagalbos. Manau, ši studija labai svarbi ir reikšminga. Dirbu Sveikatos apsaugos ministerijoje sukurtoje darbo grupėje, kurioje stengiamės optimizuoti išlaidas šlapimą nelaikančių žmonių priežiūros priemonėms ir kad būtų užtikrintas geras prieinamumas. Ši studija bus dar vienas svarbus dokumentas tolimesniam mūsų darbui“, - įsitikinusi J. Misevičienė. - „Tol, kol mes Lietuvoje du metus dėliojame slaugos priemonių kiekius ir mušamės dėl kiekvieno papildomo milijono šiai sričiai, pasaulyje kalbama apie individualiai kiekvienam pacientui sudaromą šlapimo nelaikymo strategiją, kuri turi būti peržiūrėta mažiausiai vieną kartą per metus, o kai kuriems pacientams ir keturis kartus per metus“.

Smarkiai atsiliekame, nors pokyčiai ir prasidėjo

„Niekuomet nekalbėjome apie tai, jog individualios šlapimo nelaikymo priežiūros ir slaugos strategijos reguliarus peržiūrėjimas, įvertinus paciento būklę ir jos pokytį, gali turėti įtakos bendram šalies biudžetui. Kaip ir visi supranta, kad jei nesikeliantis iš lovos šlapimo nelaikymą turintis žmogus pareikalaus mažiau išlaidų jeigu jo slauga bus kokybiška. Tačiau valstybiniu mastu nieko nedaroma, kad ta slauga būtų kokybiškesnė. Nemąstoma, kaip taškomi valstybės pinigai, kai žmogus vis grįžta ir grįžta į ligoninę dėl pragulų, dėl odos infekcijų; kaip vargsta gydymo įstaigose dirbantys slaugytojai, kaip jų emocinė įtampa paveikia jų darbingumą bei kaip tai galiausiai paveikia šalies biudžetą pradedant dažnai imamais nedarbingumo lapeliais ir, galiausiai, migracijos mastais“, - sako Inkocentro vadovė.

Jos manymu, visgi jau galima kai kuo ir pasidžiaugti. „Šiemet įvykus reikšmingiems pasikeitimams kompensavimo sistemoje, mes gebame užtikrinti reikiamų priemonių prieinamumą visiems, kas turi šlapimo nelaikymo diagnozę. Dar prieš tris mėnesius prieinamumas mūsų šalyje buvo labai prastas. Tikiu, kad visgi einame mažais žingsneliais link to, kad kada nors galėsime įgyvendinti šlapimo nelaikymo priežiūros strategiją, tokią, kokią siūlo pasaulio ekspertai. Trys didieji veiksniai, pristatyti šioje studijoje rodo, kokiomis kryptimis reikia judėti šlapimo nelaikymo priežiūros srityje. Jeigu jau galime pasigirti pagerėjusiu slaugos priemonių prieinamumu, tai vis dar negalime pasigirti gera šlapimo nelaikymo pasekmių kontrole. Ligoninių išlaidos vis dar didelės, slaugytojų psichoemocinė būsena kol kas niekam nerūpi, neišsprendžiama daugybę metų ir tualetų tinkamo išdėstymo didžiausiose šalies miestuose problema. Pasaulio lyderiai diktuoja ir nurodo mums tinkamos slaugos suteikimo sergantiems šlapimo nelaikymu gaires. Mums belieka juos išgirsti, išdiskutuoti, kaip tai galėtų būti pritaikoma mūsų valstybėje ir diegti naujoves, leisiančias tinkamai skirstyti išlaidas ir užtikrinti, kad nenukentės žmonių gyvenimo kokybė“, - sako VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė.

Studija

GFI konferencijoje pristatytos studijos kūrėjai dėliodami svarbiausius slaugos ir priežiūros veiksnius visus šlapimą nelaikančius pacientus suskirstė į tris grupes:

1. nereikalaujantys slaugos (jie patys gali pasikeisti slaugos priemones, kai suvokia, jog laikas ją pasikeisti, gali išsiprausti, jie juda, dirba, yra socialiai aktyvūs);
2. priklausomi nuo slaugytojų, bet galintys pasakyti, kad jie nori į tualetą ar kad laikas keisti slaugos priemonę, gebantys bendradarbiauti, įvardijantys savo poreikius;
3. priklausomi nuo slaugančio personalo, kurie negali nei įvardinti savo poreikių, nei juos atpažįsta, negali bendradarbiauti, pasikeisti sauskelnių.

Studijos kūrėjai veiksmingą priežiūrą užtikrinančius veiksnius suskirstė į tris dideles grupes: resursai, procesas ir pasekmių kontrolė. Kiekvienoje grupėje išskirti svarbiausi veiksniai, kurie daro didžiausią įtaką valstybių biudžetams.

Resursai. Šioje grupėje svarbiausiu veiksniu tampa slaugančių asmenų įgūdžiai, gebėjimai prižiūrėti šlapimą nelaikančius asmenis. Svarbu įsivertinti, koks yra personalas – gydymo įstaigose dirbantys profesionalai ar namų sąlygomis žmogų prižiūrintys neprofesionalūs slaugytojai. Nepriklausomai nuo personalo pobūdžio reikia įvertinti turimus finansus, slaugos priemonių arsenalą, jų pasiruošimą, žinių lygį ir gebėjimą pritaikyti turimas žinias praktikoje.

Resursų grupėje išskiriami ir tualetai: esantys patalpose ir viešose erdvėse. Aktyviam pacientui bus svarbūs viešose erdvėse esantys tualetai, kad jis galėtų judėti iš namų į darbą, į norimą objektą – būtent jie smarkiai prisideda prie jo aktyvumo išlaikymo. Visą dieną namuose praleidžiančiam pacientui svarbu, koks tualetas yra jo namuose: ar jis pats galės iki jo nusigauti, ar jis jam patogus, o gal jis negalės savarankiškai juo pasinaudoti ir jam reikės slaugančio asmens pagalbos. Tinkamo tualeto įrengimas paciento namuose gali smarkiai sumažinti išlaidas slaugai atsisakius slaugančio asmens paslaugų.

Procesas. Ši veiksnių grupė apima tokius rodiklius kaip slaugos gavimas, slaugos strategija, jos koregavimas bei priežiūros prieinamumas visiems, kam to reikia.

Išskirti tokie rodikliai, parodantys proceso veiksmingumą:

• Koks yra procentas šlapimą nelaikančių pacientų, kuriems reikalingos slaugos priemonės, jas gauna. Koks yra slaugos priemonių prieinamumas;

• Kiek dienų praeina nuo paciento kreipimosi į reikiamas institucijas, kad jam būtų suteiktos priemonės ir slauga ar priežiūra iki realios pagalbos gavimo;

• Ar keičiama slaugos priežiūros strategija pagal besikeičiančius paciento poreikius;

• Koks yra santykis tarp šlapimą nelaikančių asmenų, gaunančių kokybišką slaugą ir asmenų negaunančių paslaugų ir reikiamų priemonių. Kaip metų bėgyje keičiasi antros grupės proporcija;

• sėkmingam šlapimą nelaikančio asmens poreikių patenkinimui būtina nuolat peržiūrėti jo individualią priežiūros ir slaugos strategiją. Jeigu tai yra aktyvus pacientas – jo slaugos strategija bus peržiūrima kartą per metus. Du kartus per metus peržiūrima tiems, kurie iš dalies priklausomi nuo slaugančio asmens ir keturis kartus tiems, kurie yra visiškai priklausomi nuo slaugos personalo. Jeigu slaugos priežiūros strategija yra peržiūrima šioms pacientų grupėms tokiu periodiškumu, laikoma, kad užtikrinama gera slauga.

• Koks procentas pacientų dalyvavo mokymuose, buvo informuoti apie savo ligą ir kaip su ja gyventi. Sėkmingos slaugos veiksniu laikomas gerai informuotas pacientas.

• Ar dar negaunantys slaugos priemonių pacientai turi teisę patys nuspręsti, kokias priemones jie norės naudoti. Ar naujai diagnozuoti pacientai turi teisę rinktis slaugos priemones, ar jis ir jį prižiūrintis asmenys turi pakankamai informacijos apie priemones, kurias jie gali rinktis.

Pasekmių kontrolė. Šioje grupėje aprašomos tris veiksnių rūšys: klinikiniai, gyvenimo kokybės ir ekonominiai. Klinikiniai apibrėžia tokius veiksnius kaip su šlapimo nelaikymu susiję odos pažeidimai, kurie reikalauja papildomo ar net ambulatorinio gydymo. Taip pat studijoje nurodoma, jog itin svarbus veiksnys yra komunikacija tarp paciento, slaugytojo ir valdžios institucijų. Gera slaugos strategija įvardijama situacija, kai slaugytoja informuoja reikiamas institucijas apie pacientus, kurie yra rizikos grupėje patirti neigiamas pasekmes dėl prastos šlapimo nelaikymo kontrolės. Taip gerinamas pacientų prieinamumas prie reikiamų paslaugų ir užkertamas kelias galimoms pasekmėms (didesnės išlaidos pacientui patekus į ligoninę dėl sunkių sveikatai būklių tokių kaip pragulos).

Gyvenimo kokybės veiksniams studijoje skiriamas nemažas dėmesys. Vertinami ir paciento, ir slaugytojo gyvenimo kokybės pokyčiai. Pacientų gyvenimo kokybei įvertinti naudojami tokie parametrai: gebėjimas palaikyti ryšį su šeima ir draugais, gebėjimas keliauti, šlapimo nelaikymo įtaka seksualiniam gyvenimui, galėjimas dėvėti pageidaujamą drabužį, pasitenkinimas santykiais su slaugančiu asmeniu, gebėjimas išlaikyti savigarbą, pasitikėjimą ir valdyti šlapimo nelaikymą. Svarbu, kad žmogus turėtų galimybę pranešti apie savo gyvenimo kokybės pokyčius, taip jis prisidėtų prie šlapimo nelaikymo pasekmių mažinimo.

Prie gyvenimo kokybės pasekmių kontrolės priskiriamas šlapimo nelaikymą turinčio paciento darbingumas. Kiek ilgai žmogus išlieka darbo rinkoje, koks procentas sergančiųjų šlapimo nelaikymu išlieka darbo rinkoje. Kuo daugiau asmenų nustoja dirbti, tuo yra prastesnė pasekmių kontrolė.

Ekonominių veiksnių pasekmių kontrolė labiausiai susijusi su ligoninėmis. Dažnų ligonių atvykimo į gydymo įstaigas ir buvimo ten išlaidos tiesiogiai susijusios su netinkamu pasekmių kontrolės valdymu. Prašoma įsivertinti ir kokios išlaidos patiriamos, kai į gydymo įstaigą patenka pacientas su gera šlapimo nelaikymo priežiūros strategija ir su tokios strategijos neturinčiu pacientu.

Kaip dažnai per metus pacientui pasikartoja neinfekcinės ligos, dermatitai, užkrečiamos ligos, kritimai ir šios būklės priverčia pacientą kreiptis į gydymo įstaigą. Slaugos priežiūros strategija pacientui dažnai apsilankančiam ligoninėje turi būti peržiūrima ir koreguojama. Tik taip pavyks mažinti pasekmes, t. y., išlaidas.

VšĮ Inkocentras

www.buksausas.lt