Siekiant užtikrinti gerą sveikatą, vaikams, kaip ir suaugusiems, kartais nepavyksta išvengti chirurginio gydymo. Nors baimė – natūralus jausmas lydintis chirurgines intervencijas, specialistai teigia, kad tinkamas vaiko paruošimas bei jo psichologinis nusiteikimas sėkmingai ją nuslopina ir užtikrina sklandesnę gydymo bei pooperacinio laikotarpio eigą. Apie tai, kaip turėtų elgtis tėvai ir kaip paruošti vaiką operacijai, kad ji sukeltų kuo mažiau streso ir neigiamų emocijų, pasakoja patyrę medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje gydytojai otorinolaringologas (LOR) Vytautas Junčys, vaikų chirurgas Raimondas Latvys ir anesteziologas Marijus Sodeika. Jie taip pat dalinasi metodais, kuriuos pasitelkia, norėdami pasiekti bendradarbiavimo su vaiku susitarimą.

Otorinolaringologas Vytautas Junčys: raminant ir įtikinėjant vaiką svarbu – neperžengti ribos

Dažnai vaikai apsilankymą medicinos įstaigoje bei įvairias medicinos procedūras suvokia kaip bausmę, todėl jų bijo. Todėl, pasak Vytauto Junčio, labai svarbu auginant vaiką jo negąsdinti. Pasak gydytojo otorinolaringologo, net konsultacijų metu tenka išgirsti tėvus vaikams sakant, jog jeigu šie neklausys, „daktaras tuoj ištrauks adatą“. Tokiu būdu vaiko sąmonėje susiformuoja įvaizdis, jog gydytojas ar seselė yra baubas, kuris ateis ir nuskriaus, jei vaikas elgsis blogai. Specialisto teigimu, toks psichologinis programavimas dažnai nulemia tai, jog vaikai konsultacijos metu jaučiasi įsitempę ir į gydytoją žiūri kaip į nuskriausti ketinantį piktadarį. Tuo tarpu siekiant užtikrinti sklandžias procedūras, reikėtų stengtis formuoti gydytojo draugo, kuris visada padės, įvaizdį.

Specialisto teigimu taip pat labai svarbu – nemeluoti vaikui. Vykstant į gydymo įstaigą nederėtų sakyti, jog keliaujate į išvyką ar ten kur linksma ir smagu.

„Teko susidurti su atveju, kai vaikui buvo pasakojama, jog jis keliaus į kosminį laivą. Bet vaikai yra sumanūs, todėl jis greitai suprato, jog ne į kosminį laivą atkeliavo, o aplinkui vaikšto ne kosmonautai su astronautų kostiumais. Kai vaiko pasąmonėje suformuojamas vaizdinys, kuris jam atvykus į gydymo įstaigą dūžta į šipulius, vaikas pasijunta išduotas savo tėvų. Tokiu atveju normalu, kad vaikas pyksta, verkia ir yra išsigandęs, nes nežino nei kur atvyko, nei kas jo laukia“, – patirtimi dalinasi gydytojas otorinolaringologas.

Pasak jo, mėginant nuraminti vaiką, labai svarbu sakyti tiesą, padrąsinti. Tikslinga prieš operaciją vaikui papasakoti, kad vykstama į ligoninę, kurioje bus bandoma padėti, kad jis jaustųsi geriau.

Vytauto Junčio manymu, mažam vaikui smulkiai apie operacijos detales pasakoti nebūtina. Pakanka paaiškinti, jog atvykęs į ligoninę, vaikas sutiks gydytojus ir sesutes baltais chalatais, kurie pasakys, ar reikės vaistų, kada vyks operacija ir pan. Galima papasakoti, kad keliaujant ten, kur bus atliekama operacija, reikės pūsti balioną, kuris gali būti įvairių, bet dažniausiai – žalios spalvos, o jį pučiant gali jaustis bananų ar braškių kvapas. Šiuo atveju vaikui nėra meluojama, nes prieš operaciją iš tikrųjų teks kvėpuoti per kaukę, o šalia bus matomas balionas ir leidžiamos įvairaus salsvo kvapo anestetinės dujos. Pasak gydytojo, tokiu pasakojimu sužadinamas vaiko susidomėjimas ir jam nėra meluojama.

„Operaciją atliksiantis chirurgas prieš operaciją visada aplanko savo pacientus, pabendrauja su jais, todėl prieš vykstant į operaciją tėvai gali priminti savo vaikui apie gydytoją, kurį jis jau matė ir pažįsta, kad vaikas nesijaustų toks svetimas aplinkoje ir būryje nepažįstamų jaustųsi žinantis bent vieną asmenį. Taip vaikui kuriamas saugumo jausmas. Labai svarbu, kad tėvai ir gydytojas dirbtų kaip komanda, išliktų ramūs, nerodytų vaikui baimių, kadangi būtent šį jausmą vaikai ypač greit suvokia: „jei mama ar tėtis bijo, tai ir man tikrai reikia bijoti“, – aiškina Vytautas Junčys.

Prieš operaciją vaiką svarbu paruošti ne tik psichologiškai. Gydytojas primena, kad 6 valandas iki operacijos negalima valgyti, 2 valandas – gerti. Atvykus operacijai svarbu turėti šeimos gydytojo siuntimą, kuriame būtų tiksliai surašytos vaiko gretutinės ligos ir vartojami vaistai. Taip pat ne anksčiau nei 10 d. iki operacijos būtina atlikti kraujo tyrimus. Pasak jo, ausų, nosies ir gerklės operacijoms dažniausiai reikalingi tipiniai kraujo tyrimai, kuriuos turi paskirti šeimos gydytojai.

Vaikų chirurgas Raimondas Latvys: sėkmę užtikrina atviras ir kantrus bendravimas

Vaikų chirurgas Raimondas Latvys sako, jog ruošiantis chirurginiam gydymui labai svarbu, kad tiek tėveliai, tiek vaikas suprastų, kas bus daroma ir kodėl to reikia. Todėl, ruošiantis operacijai, svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali šiek tiek skaudėti, bet tas skausmas nebus nepakeliamas ar nekontroliuojamas, o po gydymo jis jausis kur kas geriau. „Visada vaikui sakau, kad jis užmigs ir nieko neskaudės, o po operacijos irgi suleis vaistų, kad jis jaustųsi gerai. Mes visada bijome skausmo ir nežinomybės. Kuo daugiau informacijos iki operacijos suteiksite vaikui, tuo jam bus ramiau, susidūrus su realia situacija“,– aiškina R. Latvys.

Dar viena klaida, kurią daro tėveliai, yra tai, jog jie neleidžia vaikui kalbėti. Pasak jo, vaikui iki 3 metų iš tiesų sunku tiksliai išreikšti, ką jam skauda, ir kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau informacijos iš jo galima gauti. Tačiau gydytojas dalinasi patirtimi, kad dažniausiai apžiūros metu vaikai nuo 3 iki 16 metų į 9 iš 10 klausimų atsako „nežinau“ ir pasisuka į mamą, o tada jau ji viską „išberia“. „Pasiteiravus, kiek vaikui metų ir juokais nusistebėjus, kad jis dar nešneka, mama suklūsta. Jeigu neleidžiame savo vaikui šnekėti, tampa sunkiau su juo užmegzti ryšį ir įgyti jo pasitikėjimą. Reikia turėti kantrybės ir tėvams, ir gydytojui – skirti laiko išklausyti vaiką“, – sako vaikų chirurgas.

R. Latvio teigimu, ypatingai svarbu užmegzti dialogą su vaiku iki 8–10 metų, nes to nepadarius ir neužsitarnavus jo pasitikėjimo, jis bus negatyviai nusiteikęs ir neteiks jokios informacijos. „Svarbu, kad vaikas pasitikėtų gydytoju, o gydytojas elgtųsi atitinkamai pagal vaiko amžių. Visada stengiuosi, kad vaikai ir tėveliai suvoktų, kad po operacijos bus kitaip – bus geriau. Jei vaikas ateina išsigandęs, o išeina besišypsodamas ir sako, kad kitą kartą manęs nebebijos, galvoju, kad gerai atlikau savo darbą“ – pasakoja specialistas.

Anesteziologas Marijus Sodeika: tinkama vaiko reakciją lemia tinkamas tėvų nusiteikimas

Anesteziologas Marijus Sodeika pabrėžia, jog norint, kad vaikas adekvačiai reaguotų į įvairias medicinines procedūras pirmiausia adekvačiai į jas reaguoti turi tėvai. Būtent nuo tėvų supratimo, kam reikia vienokio ar kitokio gydymo ir jų nusiteikimo priklauso, kaip jie tai perteiks vaikui. Sunerimę, vaiko akivaizdoje dirgliai bendraujantys su medikais ar verkiantys tėvai – blogiausias dalykas, nes visa tai persiduoda vaikui. Todėl, pasak jo, svarbiausia ir, turbūt, sunkesnė užduotis gydytojui ar slaugytojui – tinkamai išaiškinti medicininę situaciją tėvams. Pirmo vizito metu pristačius tėvams būsimą tyrimų ir gydymo planą, vėliau, svarbu atitinkamai bendrauti ir su vaiku.

Ruošiantis operacijai, vaikui reikia paaiškinti, į kokią įstaigą jis keliaus ir kas ten bus daroma. Pasak M. Sodeikos, padeda knygelės su paveikslėliais apie žmogaus kūną ir gydymą. Vyresniems nei 5-6 metų vaikams tinka ir filmukai, bet reikėtų paieškoti skirtų būtent vaiko edukacijai – medikams skirtų operacijos vaizdų rodyti tikrai nepatartina.

Deja, per mano 12 metų darbo praktiką medicinos centre „Northway“ tik maždaug kas trečias adenoidų šalinimo operacijai atvykęs vaikas žinojo atvykimo priežastį. Per visą šį laiką pasitaikė vos keli atvejai, kai tėvai su vaiku buvo žiūrėję filmuką apie šią operaciją.

Kadangi vaikui atvykus laiko prieš operaciją turime nedaug – tik apie valandą, aš jau pasakoju ne apie operaciją, o apie tai, ką mes veiksime operacinėje prieš užmiegant – „pūsime balioną“, „kvėpuosime bananų ar braškių skonio vaistukų“, „jungsimės prie kompiuterio“, „klijuosime lipdukus su dinozaurais“ ir panašiai. Ir, žinoma, pažadu mūsų prizą – ledų po operacijos, nes po LOR operacijų visada jais pavaišiname. Po to, aišku, seka jau glaustas ir konkretus pokalbis su lydinčiu tėvu – medicininės informacijos surinkimas ir paaiškinimas, kaip bus atliekama anestezija ir kaip vaikas jausis po jos, grižęs į palatą“, – pasakoja M. Sodeika

Puikiai vaiką atpalaiduojantis ir nukreipiantis dėmesį fonas – animaciniai filmukai – kiekvienoje medicinos centro palatoje esantis televizorius įjungiamas iš karto atvykus vaikui. Taip pat rekomenduojama visada su savimi pasiimti vaiko mėgstamą žaislą, knygelę – šie dalykai taip pat padeda atsipalaiduoti, laukiant operacijos. Pasak gydytojų, jei vaikas nori, vieną mėgstamiausią žaisliuką leidžiama pasiimti ir į operacinę. Šiais laikais žaislus ir knygeles keičiant telefonams bei planšetėms, rekomenduojama pasiimti ir juos – laukiant operacijos, tinka viskas, kas vaikui mažina stresą. Siekiant nuraminti vaiką, iš karto jam atvykus duodami seduojantys medikamentai, kuriuos jis turi išgerti. Pasak gydytojo anesteziologo, būna situacijų, kai vaikas nesutinka to padaryti, tuomet prašoma tėvų pagalbos susitariant ar sugirdant, tačiau jokia prievarta nenaudojama. Vaistų efektas pasireiškia po 10–15 min. ir trunka iki valandos, todėl svarbu tiksliai apskaičiuoti laiką iki operacijos. Geriausias efektas pasiekiamas po 30-40 min., tada patiriama mažiau streso išsiskiriant su tėvais, komunikacija su vaiku operacinėje iki užmigimo tampa lengvesnė, sumažėja neigiamų prisiminimų po operacijos. „O kai anesteziologo profesionalumo dėka visai neskauda ir po operacijos dar gauni ledų – kodėl gi bijoti kitą kartą vykti į ligoninę?“, – juokauja M. Sodeika.

Pasak gydytojo anesteziologo, tam, kad vaikas neįgytų „baltų chalatų“ baimės, visos ambulatorinės procedūros vaikams turėtų būti atliekamos kuo greičiau ir profesionaliau, nukreipiant vaiko dėmesį nuo medicininių instrumentų ir skausmingo momento. „Nemalonios, skausmingos apžiūros metu derybų su vaiku jau nebegali būti. Mama ar tėtis tiesiog turi ramiai ir tvirtai vaiką palaikyti kelias sekundes ar minutes, kad viskas truktų kuo trumpiau ir būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas. Po nemalonių procedūrų labai padeda įvairūs smulkūs „prizai“, įvertinimai, kad ir spalvotas vaikiškas lipdukas ant skiepo ar venos punkcijos vietos, nedidelis žaisliukas ar net spausdintas diplomas, kurį vaikas gauna už atliktą procedūrą. Tokius diplomus turi pasiruošę kai kurios medicinos įstaigos“, – pasakoja M. Sodeika.

Gydytojas otorinolaringologas Vytautas Junčys, vaikų chirurgas Raimondas Latvys ir gydytojas anesteziologas Marijus Sodeika pabrėžia, kad tiek tėvų, tiek gydytojo ryšys su vaiku ir atviras, kantrus, pasitikėjimu paremtas, bendravimas leidžia ne tik maksimaliai sumažinti neigiamas emocijas, bet ir pasiekti pačius geriausius gydymo rezultatus. Todėl visiems tiesiog reikia kalbėtis.