Nerimo priepuoliai yra išgyvenami kaip labai nemalonios, gąsdinančios ir varginančios būsenos. Labai dažnai pradžioje jie suvokiami išimtinai kaip gąsdinantys ir keisti kūno pojūčiai ir pirmoji reakcija būna: „O Dieve, turbūt susirgau kokia nors rimta liga!”. Ir visai  nekeista, nes panikos priepuolio tipiški požymiai yra:

- stiprus ir dažnas širdies plakimas ir širdies virpėjimas (palpitacija),

- skausmas (nors ir nestiprus!) ir diskomfortas krūtinės ląstoje,

- padažnėjęs kvėpavimas ir/ar oro trūkumas,

- „kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle,

- vis didėjantis silpnumas,

- šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas,

- galvos svaigimas,

- prakaitavimas, drebulys,

- odos pašiurpimas, dilgčiojimas

- nutirpusios galūnės (kojos ima drebėti, darosi kaip vatinės ir žmogus ima galvoti, jog tuojau nukris, nebepaeis, nualps).

- pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.

 Drauge panikos arba nerimo priepuolį (VISUOMET!) lydi ir psichologiniai simptomai:

- stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia maksimumą priepuolio metu, o vėliau, priepuoliui rimstant, palaipsniui silpnėja.

- Baimės jausmas. Dažniausiai PA metu pasitaiko mirties, išprotėjimo arba savitvardos praradimo baimės.

- dar bijoma prarasti sąmonę ir nualpti, su įvairiomis ligomis susijusios baimės. Bijomasi, kad „sustos širdis ar kvėpavimas“, bijoma mirties arba baisios ligos kuri, rodosi, iš tiesų „duoda apie save žinoti“. Iš tokių baisių ligų dažniausiai – bijomasi „širdies smūgio“, „infarkto“, „uždusimo“, „išeiti iš proto“ arba bijoma, jog praradus sąmonę ir nukritus, bus gėda prieš kitus, šalia esančius ir dažniausiai nepažįstamus žmones, kad pamatys krentant, kad niekas nepasirūpins ir pan.

- Drauge būna mąstymo pakitimai: tampa sunku mąstyti ir adekvačiai vertinti situaciją, sunku sukaupti dėmesį, nes jis fiksuotas tik ties kūno pojūčiais.

- Savęs jausmo praradimas (depersonalizacija)

- Apsunkintas aplinkos suvokimas (derealizacija), aplinka atrodo nereali, lyg žmogus ne gyventų, o matytų prieš akis slenkantį kino filmą.

 Kartais žmonėms, patiriantiems panikos atakas drauge būna ir agorafobija – baimė atsidurti tokioje vietoje, iš kur negalima pabėgti, nes bijomasi numirti ar prarasti sąmonę. Agorafobija pasireiškia baime išeiti iš namų, stovėti eilėje parduotuvėje, būti uždarose patalpose (kino teatre, požeminėje parkavimo aikštelėje, lifte), o taip pat skirsti lėktuvu, važiuoti automobiliu ar traukiniu.

  Panikos priepuoliai priskiriami taip vadinamai „Nerimo sutrikimų grupei“, šių būklių pagrindinis požymis – priepuolių metu išgyvenamas nerimas, baimė ir nesaugumo jausmas kurių intensyvumas gali labai skirtis.

Jai taip pat priskiriami tokie sutrikimai, kaip ir mano jau paminėta agorafobija, socialinė fobija, generalizuotas nerimo sutrikimas bei adaptacijos ir streso sukelti negalavimai.

 
- Kaip tokie panikos priepuoliai dažniausiai pasireiškia? Ar visiems žmonėms jie yra vienodi?

 
Pirmą kartą gyvenime atsiradęs nerimo priepuolis gali užklupti žmogų labai netikėtai, ūmiai, o atsiradusi panika auga lyg vanduo pralaužęs upės užtvanką. Dažnai žmones pasakoja: „...ir staiga pajutau, lyg mane būtų perliejusi kažkokia nematoma banga“ apima stiprus baimės jausmas,  pakerta kojas, tą dieną dažniausiai sužlunga visi planai.  Drauge atsiranda minėti simptomai: širdies plakimas, virpėjimas, dusulys, nutirpsta galūnės, prakaitavimas, drebulys ir silpnumas.  Žmogus jaučia didžiulę baimę, kad numirs, nualps, praras savitvardą ar išprotės. Be to, visos reakcijos (tiek psichinės, tiek ir fizinės) tiksliai primena rimto pavojaus situaciją, nors tuo metu realus pavojus žmogui ir negresia: kadangi visas dėmesys būna fiksuotas išimtinai ties kūno pojūčiais, o be to sąmonę užlieja stiprūs jausmai, tampa labai sunku mąstyti ir objektyviai vertinti situaciją, ištinka taip vadinamas mąstymo „klampumas“, mąstymo „susiaurėjimas“, tai yra labai nemalonūs išgyvenimai, primenantys laikiną psichinį ir fizinį paralyžių. Panašiai jaučiasi triušis, kurį užhipnotizuoja gyvatės žvilgsnis ir kuris iš baimės negali pabėgti nuo  jam gresiančio mirtino pavojaus. Dažniausiai žmogus iš karto nesupranta, kad jį ištiko nerimo priepuolis, bet skuba į priėmimą pas vidaus ligų gydytoją. Nustatyta, jog daugiau negu pusė pacientų, besikreipiančių į kardiologus dėl nemalonių pojūčių ir skausmų krūtinėje iš tiesų kenčia nuo panikos atakų.

- Kiek laiko gali trukti panikos priepuoliai?

PA dažniausiai trunka 10-20 min ir gali tęstis iki 30min, o jeigu priepuolis užtrunka ilgiau, greičiausiai tai nėra panikos ataka. Nežiūrint neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys ir išvarginantys, be to, jie linkę kartotis, o jei nesigydoma – kartojasi vis dažniau. Tokiu  būdu atsiranda taip vadinama antrinė, jau paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, susikuria lyg ir toks ydingas uždaras minčių ratas (priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas, priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė ir t.t.), o tai jau rimtai gali pakenkti gyvenimo gerovei: žmogus tampa užsisklendęs, vengia tam tikrų situacijų, nuolat galvoja apie priepuolį, norėdamas kur nors išvykti pirmiausia apgalvoja kaip toli nuo planuojamos vietos yra gydymo įstaiga ir pan. Nerimą didina ir tai, jog prasidėję nerimo priepuoliai ima kartotis ir anksčiau nebūdingose, netipiškose situacijose, jų neįmanoma numatyti iš anksto. 

 - Ar sunku teisingai nustatyti panikos priepuolio diagnozę?

Panikos atakai diagnozuoti pakanka bet kurių keturių iš aukščiau išvardintų simptomų, tačiau panikos sutrikimui diagnozuoti reikalingi papildomi simptomai: priepuoliai turi kartotis bent 1 mėn. laiko ir įtakoti žmogaus elgesio pasikeitimus (nerimą keliančių situacijų vengimas ir pan.), drauge turi būti nuolatinis susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė. Iš tiesų, jei priepuolis atsitiko pirmą kartą, rekomenduojama kaip galima greičiau atvykti į polikliniką, pas savo apylinkės gydytoją, kuris privalo skirti visus būtinus tyrimus. Tik tokiu būdu, t. y. tik įsitikinus, jog šiuos fizinius simptomus sukėlė ne fizinis negalavimas, šeimos gydytojas gali įtarti jog tai nerimo priepuolis ir turėtų nukreipti žmogų konsultacijai pas psichologą ar psichoterapeutą.

- Kokios dažniausios panikos priepuolių priežastys?

Biologinės ir psichoanalitinės teorijos, aiškinančios PA atsiradimą labai skiriasi. Tie autoriai, kurie linkę dvasinių ligų priežasčių ieškoti kūne, dažnai kalba apie padidintą nervų sistemos jautrumą įvairioms medžiagoms, stresui, paveldėjimo įtaką, ir net randa įrodymų savo teorijoms paremti. Ne paslaptis ir tai, jog nemažai daliai pacientų neblogai padeda gydymas vaistais, tačiau pasirinkus gydymą vaistais, pro piršus žiūrima į kitą problemą – nutraukus vaistų vartojimą, priepuoliai linkę atsinaujinti.

Man rodos, psichoanalizės teorija įtikinamiau ir geriau padeda mums suvokti kas yra nerimo priepuolis. PA psichoanalizės kontekste galima suprasti kaip tam tikrą ženklą, nuorodą, jog žmogų bando pasiekti kažkokia labai svarbi ir gyvybinga jo sielos dalis – iš gilesnių psichikos klodų į sąmonę  bando prasiskverbti kažkokia būtent tam žmogui subjektyviai labai reikšminga informacija, kurios jam pačiam žūt būt reikia. Jei žmogus atsisako ją suvokti įprastu būdu, siela išradingai sukuria kokį nors simptomą – paradoksaliu būdu perteikdama bent dalį to kas svarbu.

Panikos ataka yra kaip skambutis į jūsų buto duris – tai signalas, kad pas jus į svečius kažkas atėjo. Natūralu, jog geriausias gydymas – surasti jėgų atidaryti duris ir sutikti svečią ir susipažinti su juo. Juk jis jau stovi už durų ir spaudžia skambutį, nieko nebepadarysite – taip jau nutiko. O ką gi šiuo atveju daro vaistai? Vaistų pagalba mes tiesiog sugadiname elektros laidus – skambutį spaudžia, o garso (priepuolio simptomų) nėra. Tačiau ar nuo to svečias nueis nuo durų?.. Juk gali nutikti ir taip, kad pasiekti jus ims bandyti visais kitais būdais.

                      Seniai yra žinoma, jog panikos priepuolius dažniau patiria žmonės, kuriems teko susidurti su sunkiais trauminiais išgyvenimais. Daug dažniau taip atsitinka žmonėms kurių tėvai nesugebėjo sutarti, kur ankstyvoji aplinka buvo ne tik nesaugi, bet dažnai ir atšiauri ar agresyvi. Savo praktikoje tenka susidurti, jog dažnai nerimo sutrikimais serga smurtaujančių arba geriančių vyrų žmonos ir dukros. Tačiau šiais laikais PA vis dažniau patiria ir daugelis aktyvių, veiklių, karjeros siekiančių žmonių, kurie stengiasi atitikti aukštus reikalavimais patys ir kitus verčia tai daryti, trokštantys visuomet pirmauti ir dėl to sutinkantys mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Rizika sirgti nerimo sutrikimais ypač padidėja patiriantiems nuolatinį pervargimą ar net „perdegimą“. Tokiu būdu tai gali būti ne tik verslo žmonės, kurie dabar žūt būt stengiasi neprarasti savo verslo, bet taip pat sėkmingai ir jaunos mamos, ir persimokę studentai, bedarbiai ir kt.

 
- Kaip panikos priepuolius išgydyti?

Baimės ir panikos jausmai dar nėra sutrikimas. Kiekvienam iš mūsų bent kartą gyvenime su jais yra  tekę susidurti, juos patiria ir visai sveiki žmonės. Kai kuriems panikos atakos gali pasireikšti vieną kartą ir daugiau nebepasikartoti. Pagalbos reikia kreiptis tuomet, kai nerimo priepuoliai ima kartotis, arba jei jie jau nuo pat pradžių yra ypač nemalonūs, intensyvūs ir gąsdinantys. Negydomi nerimo sutrikimai yra kaip sniego kamuolys, riedantis nuo kalno – linkę didėti, plėstis ir net gali peraugti į kitus psichikos sutrikimus.

Patiriančiam panikos priepuolį žmogui svarbu žinoti vieną pagrindinę taisyklę: „Nors panikos atakos metu jūs jaučiatės labai nemaloniai, jums labai baisu, bet dėl nerimo priepuolio jūs niekuomet neišprotėsite, neprarasite sąmonės ir nenumirsite. Atsiradę simptomai neabejotinai reiškia, kad šiuo metu jums reikalinga pagalba, o tinkamai ją suteikti gali tik psichikos sveikatos priežiūros specialistai: psichologai, psichoterapeutai ir gyd. psichiatrai.“.

Gydant panikos atakas gali būti skiriami ir vaistai, kartais be jų tiesiog neįmanoma išsiversti, tačiau ypatingą svarbą gydyme užima psichoterapija, kurios metu psichoterapeutas padeda žmogui pasijusti saugiau, labiau pasitikėti savimi ir surasti jėgų  suvokti, kas iš tiesų su juo vyksta ir kas jo gyvenime yra priežastis iš tiesų kelianti paniką ir verčianti „drebėti ir kūnu ir siela“. Radus jėgų įsileisti svečią į namus, skambučio spausti nebereikia ir panikos atakos pranyksta visam laikui.

Agnė Kirvaitienė

gyd. psichiatrė-psichoterapeutė