Mukozito atsiradimo priežastys ir gydymo būdai
2023. gada 29. jūnijs
Mukozitas (burnos gleivinės uždegimas) yra ūmi uždegiminė ir opinė gleivinės komplikacija, kuri dažniausiai pasireiškia vėžio gydymo metu. Tai vienas reikšmingiausių vėžio gydymo šalutinių poveikių. Mukozitas gali atsirasti dėl sisteminės chemoterapijos, spindulinės terapijos arba šių dviejų gydymo būdų derinio.
Gleivinės uždegimas pasireiškia, kai vėžio gydymo metu suardomos epitelio ląstelės, dengiančios virškinamąjį traktą (kuris tęsiasi nuo burnos iki išangės), todėl gleivinės audinys tampa lengvu taikiniu išopėjimui ir infekcijai. Gleivinės audinys dengia visus kūno kanalus, kuriais į organizmą patenka oras –kvėpavimo ir virškinimo traktus bei turi liaukas, kurios išskiria gleives. Vidinė burnos dalis yra viena jautriausių kūno vietų, kuri tampa ypač pažeidžiama chemoterapijos ir spinduliuotės metu. Dėl to mukozitas dažniausiai pasireiškia būtent burnos ertmėje.
Burnos gleivinę sudaro epitelio ląstelės, kurios atsinaujina kas 7-14 dienų, todėl jas lengvai pažeidžia chemoterapija ir spindulinė terapija. Kai ląstelėms tampa sudėtinga taip sparčiai atsinaujinti, burnos gleivinė plonėja ir gali atsirasti išopėjimas, dėl kurio patogenai patenka į organizmą.
Mukozito požymiai ir eiga
Pagrindinis mukozito požymis yra stiprus skausmas, kuris dažniausiai yra susijęs su opiniais pažeidimais. Jis taip pat gali sukelti rijimo sutrikimus ir apsunkinti gebėjimą kalbėti, valgyti. Burnos ertmės uždegimas gali būti lengvas ir apsiriboti tik eritema, tačiau taip pat gali pasireikšti ir sunkus išopėjimas, kurį lydi skausmas ir diskomfortas. Dėl skausmo ir negalėjimo valgyti kieto maisto mukozitas gali sukelti didelį psichologinį diskomfortą ir pabloginti gyvenimo kokybę vėžiu sergantiems pacientams. Dėl to gali būti pasitelkiamas nazogastrinis vamzdelis arba parenterinė mityba.
Chemoterapijos sukeltas burnos gleivinės uždegimas laikomas ūmiu, kai išopėjimas atsiranda praėjus 1–2 savaitėms po gydymo ir išnyksta per 3 savaites. Radioterapijos sukeltas mukozitas paprastai pasireiškia maždaug tarp 2 ir 7 gydymo savaitės ir praeina praėjus 3–4 savaitėms po gydymo pabaigos. Vėžio gydymo sukelto mukozito gydymas gali turėti didelį ekonominį poveikį dėl padidėjusių sveikatos priežiūros išlaidų, pvz., hospitalizavimo ir antiinfekcinio gydymo.
Burnos gleivinės uždegimas yra tikriausiai labiausiai paplitusi vėžio gydymo, ypač chemoterapijos ir spinduliuotės, komplikacija. Ši būklė gali sukelti keletą problemų, įskaitant skausmą, mitybos problemas, atsirandančias dėl negalėjimo valgyti, ir padidėjusią infekcijos riziką dėl atvirų gleivinės opų. Mukozitas turi didelį poveikį paciento gyvenimo kokybei ir gali nulemti chemoterapijos dozių ribojimą ar mažinimą.
Pagrindiniai mukozito simptomai yra šie:
- Paraudusi, blizganti arba patinusi burna ir dantenos
- Kraujas burnoje
- Opos burnoje, dantenose ar liežuvyje
- Burnos ar gerklės skausmas
- Sunkumas ryjant maistą arba kalbant
- Sausumo pojūtis, lengvas deginimas ar skausmas valgant
- Burnoje arba ant liežuvio atsiradusios minkštos, balkšvos dėmės arba pūliai
- Gausesnės arba tirštesnės seilės burnoje
Ekstremalus šios būklės atvejis vadinamas susiliejančiu mukozitu. Blogiausiu atveju visas paciento burnos ir liežuvio paviršius gali būti padengtas baltomis gleivėmis, kurių storis gali siekti iki milimetro. Dėl gleivių, seilių pertekliaus ir skausmo gali tapti sudėtinga arba net neįmanoma valgyti.
Dauguma burnos vėžiu sergančių pacientų, kuriems kartu taikoma chemoterapija ir radioterapija, patiria bent lengvo laipsnio gleivinės uždegimą. Kai jį sukelia chemoterapija, mukozitas dažniausiai atsiranda dėl mažo baltųjų kraujo kūnelių skaičiaus; kai jį sukelia radioterapija, mukozitas dažniausiai atsiranda dėl nekrozinio ir uždegiminio spinduliuotės energijos poveikio burnos gleivinei.
Veiksniai, galintys padidinti mukozito atsiradimo tikimybę arba pabloginti jo būklę:
- Prasta burnos ar dantų sveikata.
- Rūkymas arba tabako kramtymas ir alkoholio vartojimas.
- Lytis (moterys serga dažniau nei vyrai).
- Dehidratacija.
- Mažas kūno masės indeksas.
- Anksčiau taikytas vėžio gydymas.
- Anksčiau turėtas gastritas.
- Inkstų ligos, diabetas arba ŽIV/AIDS.
Lėtinis dirginimas dėl netinkamai prigludusių protezų gali paskatinti pacientus susirgti burnos gleivinės uždegimu dėl vietinio dirginimo ir traumos. Paprastai pacientams, sergantiems piktybiniais hematologiniais navikais, dažniau pasireiškia burnos gleivinės uždegimas, palyginus su pacientais, kurių navikai yra solidiniai. Tai tam tikru mastu yra susiję su gydymo režimais.
Burnos gleivinės uždegimas atsiranda nepriklausomai nuo virusinės ir grybelinės burnos gleivinės infekcijų, tačiau dėl šių aplinkybių jis gali paūmėti. Jaunesni pacientai dažniau serga burnos gleivinės uždegimu nei vyresni pacientai, gydomi nuo to paties piktybinio naviko pagal tą patį režimą. Atrodo, kad taip yra dėl greitesnės bazinių ląstelių kaitos. Tačiau jaunesnio amžiaus grupėje burnos gleivinės uždegimas taip pat gyja greičiau.
Svarbu, kad vėžiu sergantys pacientai stebėtų, ar neatsiranda gleivinės uždegimo požymių, kuriuos diagnozavus reikėtų kuo greičiau gydyti. Gleivinės uždegimo pasekmės gali būti lengvos, reikalaujančios nedidelės intervencijos, tačiau jos taip pat būna sunkios, pvz., hipovolemija, elektrolitų anomalijos ir netinkama mityba, ir netgi baigtis mirtimi.
Burnos gleivinės uždegimas gali:
- Sukelti skausmą
- Apriboti medžiagų vartojimą per burną
- Nulemti gydymo nutraukimą
- Didinti antibiotikų ir narkotinių medžiagų vartojimą
- Pailginti hospitalizacijos trukmę
- Padidinti bendras gydymo išlaidas.
Pacientams, sergantiems burnos gleivinės uždegimu ir neutropenija (tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių trūkumas), santykinė septicemijos (sisteminė toksinė liga, kurią sukelia vietinės infekcijos virulentiškų bakterijų įsiskverbimas į kraują) rizika yra daugiau nei 4 kartus didesnė nei pacientams, sergantiems tik neutropenija. Gleivinės uždegimą dar labiau apsunkina pykinimas ir vėmimas, kuris dažnai pasireiškia gydymo metu. Chemoterapija ir spindulinė terapija gali paveikti ląstelių gebėjimą daugintis, sulėtinti burnos gleivinės gijimą, tai dažnai prailgina esamo mukozito trukmę. Pacientai, kurių pažeista burnos gleivinė ir sumažėjęs imunitetas, taip pat yra linkę į burnos infekcijas.
Skonio praradimas linkęs didėti proporcingai su gydymo agresyvumu. Pykinimas, skausmas, vėmimas, viduriavimas, burnos džiūvimas ar skausmas gali apsunkinti valgymą. Taigi, tinkamos mitybos palaikymas yra itin svarbus pacientams, sergantiems burnos vėžiu. Sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį, gali sumažėti svoris, sumažėti raumenų masė ir atsirasti kitų komplikacijų, įskaitant imuniteto susilpnėjimą ir ilgesnį gijimo laiką po gydymo.
Burnos mukozito būklės įvertinimas
Burnos gleivinės uždegimas paprastai diagnozuojamas nurodant simptomus ir atliekant fizinį patikrinimą. Diagnozė pagrįsta burnos ertmės pakitimų išvaizda, vieta, burnos pažeidimų atsiradimo laiku ir tam tikrų su mukozitu susijusių požymių nustatymu.
Pacientai, kuriems taikoma intensyvi chemoterapija ar radioterapija, įprastai yra reguliariai tikrinami dėl mukozito, kol išnyksta rizika susirgti šia liga. Sveikatos priežiūros specialistai naudoja klasifikavimo sistemą, kad galėtų įvertinti mukozito požymių rimtumą. Galimos kelios klasifikavimo sistemos, įskaitant Pasaulio sveikatos organizacijos sukurtą toksiškumo per burną skalę (PSO OTS).
Sprendimas mukozito gydymui – „Mucosamin“
Mucosamin – tai profesionalūs medicinos produktai, skirti gydyti burnos gleivinės uždegimą, taip pat skatina greitesnį audinių atsistatymą. Susidūrus su mukozitu rekomenduojama išbandyti Mucosamin „Mouthwash“ burnos skalavimo skystį, kuris yra naudojamas ne tik siekiant palengvinti ir gydyti vėžio gydymo sukeltą burnos mukozitą, bet ir burnos ertmės opines patologijas, taip pat lengvinti gijimo procesą po liežuvio ar burnos gleivinės chirurginių operacijų.
Mucosamin produktų pagrindinės veikliosios medžiagos – natrio hialuronatas ir amino rūgštys:
– Natrio hialuronatas – hialurono rūgšties natrio druska. Hialurono rūgštis yra pagrindinis jungiamojo audinio komponentas, kuris skatina audinių atsistatymą. Įrodyta, kad Mucosamin sudėtyje esantis natrio hialuronatas ir hialurono rūgštis skatina ląstelių regeneraciją.
– Amino rūgštys – uždegimų ir žaizdų nuvargintai odai atstatyti būtinos amino rūgštys, kurios skatina kolageno susidarymą odoje. Kolagenas – vienas svarbiausių komponentų, esančių mūsų odoje, kuris atsakingas už odos regeneraciją, elastingumą bei ląstelių stiprumą. Mucosamin sudėtyje esančios amino rūgštys skatina žaizdų gijimą ir tarpląstelinės matricos formavimąsi.
