Kaip įveikti vaiko šveplavimą? Mamos patirtis ir specialistės patarimai
2018. gada 6. aprīlis
Švepluojantis ar sunkiai žodžius tariantis 2–3 metų vaikas nieko nestebina – daugelis mažamečių suaugusiųjų kalba pradeda kalbėti sulaukę bent penkerių metų. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šveplavimas gali būti rimtesnio kalbos sutrikimo signalas. Kaip atpažinti šiuos atvejus ir ką tuomet daryti? Patirtimi dalijasi su šveplavimu susidūrusi mama Aura Šimkienė ir logopedė Renata Skliaustienė.
Kaip atpažinti vaiko kalbos sutrikimą
Kad sūnaus kalba sutrikusi, pašnekovė A. Šimkienė pastebėjo, kai jos 2,5 metų vaikas pradėjo švepluoti, sukeisti žodžiuose raides ar netgi sugalvoti naujų žodžių. Kadangi namuose ar bendrai šeimoje panašių atvejų nebuvo, moteris nusprendė nedelsti ir kreiptis pagalbos į darželio logopedę. „Jonuko klausa ir smulkioji motorika yra puikios, dėl to nerimauti neteko. Tačiau kreipiausi į specialistus pagalbos norėdama įsitikinti, ar sūnus neturi rimtesnių kalbos sutrikimų. Man buvo atsakyta, kad dar anksti apie tai spręsti ir susirūpinti reikėtų tik tada, jei vaikas švepluoja būdamas 4-5 metų“, – dalijasi patirtimi kaunietė.
Patyrusi logopedė Renata Skliaustienė, dirbanti „Ortopedijos technika“ įmonėje, pritaria, kad turint įtarimų dėl vaiko kalbos sutrikimo į specialistus reikia kreiptis kuo anksčiau – laiku suteikta pagalba gali problemas ištaisyti greičiau ir lengviau. „Vaiką būtina stebėti nuo pat jo gimimo, sekti jo motorikos, valgymo, gugavimo įpročius. Aktyviausiai kalba vystosi antraisiais ir trečiaisiais vaiko gyvenimo metais, tada atkreipkite didžiausią dėmesį“, – pasakoja logopedė.
Pašnekovė taip pat pabrėžia, kad ne visuomet reikėtų manyti, jog dvejų ar trejų metų vaikas, kuris nekalba ar švepluoja, turi kalbos sutrikimą. „Sunerimti verta tuomet, jei 5-6 metų vaikas neištaria garso r, neskiria raidės s nuo š, mikčioja ir panašiai“, – teigia R. Skliaustienė. Logopedei pritaria ir Jonuko mama Aura Šimkienė: „Jonas jau lankė užsiėmimus su logopede darželyje, pradėjo kiek aiškiau tarti z, ž, s, š raides, bet didelės pažangos nemačiau. Vis dar kliuvo r ir l raidės. Mėginome lavinti liežuvį namuose, burzgėm, kleksėjom, bet Jonas minkštą l tardavo taisyklingai (kaip tariant ledas, kelias), l kietąją keisdavo į v – vietoje „labas“ sakydavo „vabas“. Galiausiai visos pamokos namuose pasibaigdavo žodžiais „man niekada neišeis, aš nemoku“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Pagrindinė kalbos sutrikimo priežastis – tėvų dėmesio trūkumas?
Vaiko kalbos sutrikimai dažniausiai būna dviejų rūšių – paveldimi arba įgyti ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Kalbos problemos gali atsirasti patyrus traumas nėštumo arba gimdymo metu, dėl kurių pažeidžiamos kalbinės sritys. Taip pat, jei vienas iš tėvų mikčioja, tai gali perimti ir vaikas – tačiau šiuo atveju nereikėtų skubėti daryti išvadų, mat mažieji mokosi kalbėti mėgdžiodami. Garsų tarimo trūkumus gali sukelti liežuvio, lūpų ar gomurio pažeidimai, netaisyklingas sukandimas ir netgi sutrikusi klausa.
Viena dažniausių kalbos sutrikimo priežasčių, anot logopedės, yra vaiko socialinė aplinka, o ypač – tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo trūkumas. „Šiais laikais tėvai yra labai užsiėmę, daug dirba, anksti išeina ir vėlai grįžta. Kadangi savaitgaliais nori ilsėtis, vaikui liepiama būti tyliai, netriukšmauti. Labai trūksta prisilietimų prie vaiko, paglostymų. O blogiausia, kad tėvai nepaklausia, ką jų atžala darželyje veikė, ko išmoko – nėra tarpusavio diskusijos ir pokalbių, taip pat neskaito pasakų“, – pasakoja R. Skliaustienė. Žinoma, yra atvejų, kai kalbos sutrikimo priežastį sunku nustatyti – būtent su tokia situacija susidūrė pašnekovė A. Šimkienė. „Šešiametis Jonas lanko mišrią darželio grupę kartu su 2,5-3 metukų vaikais, – gal tai kiek pristabdė jo kalbos raidą, todėl vaikas švepluoja?“, – svarsto mama.
Jei vaikas švepluoja – būtina kreiptis pagalbos į specialistus
Logopedė R. Skliaustienė tėvams pataria kuo daugiau kalbėtis su vaiku: „Apsaugokite savo vaiką nuo užsidarymo, išmokykite jį socialinių įgūdžių. Kuo daugiau su atžala dirbsite, tuo turtingesnis taps vaiko žodynas, išsivystys aukštesnis intelektas“. Logopedė atkreipia dėmesį, kad su kalbos sutrikimą turinčiu vaiku dažnai bendraamžiai nenori bendrauti, dėl to gali išsivystyti kompleksai ir kalbos raida dar labiau sutrikti. Su panašia situacija teigia susidūrusi ir A. Šimkienė, kurios sūnus patyčias patyrė iš vyresnių vaikų. „Tėvams, kurių vaikai turi kalbos sutrikimų, patarčiau pirmiausia kreiptis į specialistą, išsiaiškinti, ar nėra rimtesnių kalbos sutrikimo priežasčių. Supratau, kad vaikams reikia padėti taisyklingai išgirsti, ištarti žodžius ir tik profesionali logopedo pagalba, patikrinta metodika gali duoti daug greitesnių rezultatų“, – dalijasi patirtimi pašnekovė. Moteris taip pat pabrėžia, kad renkantis logopedą labai svarbu jo profesionalumas: „Paprašėme, kad logopedę darželyje sūnus lankytų du kartus per savaitę, tačiau užsiėmimai bendri ir su kiekvienu vaiku individualiai dirbama minimaliai. Taigi 2 metus lavinome kalbą eidami labai mažais žingsneliais į priekį. Galiausiai, kai Jonukui sukako 6 metai, o r raidė vis dar buvo tariama netaisyklingai“, nusprendėme kreiptis į profesionalią logopedę – Renatą Skliaustienę, dirbančią įmonėje „Ortopedijos technika“. Konsultacijos metu mus nuramino ir pasakė, kad viskas bus gerai, tiesiog būtini užsiėmimai namuose, pateikiant juos žaidimų forma, pagiriant ir paskatinant vaiką. Gavome namų darbų – liežuvio mankštelių, tikslinių eilėraštukų ir žodžių sąrašą. Pirmuose užsiėmimuose dalyvavome kartu: stebėjau mankšteles ir mokiausi, kaip meistriškai bendraujama su vaiku“, – apie profesionalią pagalbą pasakoja mama. – Jau po pirmųjų apsilankymų Jonas pradėjo norėti mokytis tarti taisyklingai, nebeerzino mano prašymai pakartoti.“
Kaip pasakoja A. Šimkienė, jau po dviejų savaičių sūnus pradėjo teisingai tarti l ir r raides, nebebuvo simuliavimų ir prancūziškų „gargaliavimų“, užtekdavo tik priminti, paprašyti, kad pasistengtų. „Užsiėmimus lankėme tik vieną mėnesį, du kartus per savaitę, o rezultatai akivaizdūs, belieka tik retkarčiais priminti, kad neskubėtų ir kalbėtų aiškiau, – džiaugiasi Jono mama. – Kiekvieną kartą teisingai ištaręs r raidę Jonas net pats nustebdavo, kaip paprasta ir lengva. Šokinėjo iš laimės: „Mama, ši logopedė daro stebuklus!“
