Esminis momentas įveikiant vėžį – suvokimas, kad gyvenimas tęsiasi
1 April 2019
Straipsnio autorė yra psichiatrė, jungiškosios krypties psichoanalitikė
Giedrė Bulotienė
Žmogui, sužinojusiam, jog serga vėžiu, paprastai akimirksniu sugriūva lig tol įsivaizduojamai stabilus pasaulis. Į jį įsiveržia didžiulis nerimas, baimė ir nežinia. Vėliau, jau besigydant, veriasi naujų, galbūt lig tol nepatirtų psichologinių sunkumų praraja, keičiasi gyvenimo situacija, santykiai su žmonėmis, kartais netgi radikaliai. Puiku, jei žmogus iš tiesų giliai tikintis, ir tai jam padeda palyginti ramiai ir tvirtai nešti onkologinės ligos kryžių. Tačiau neretai ir tikinčiajam prisireikia ne tik sielovadinės, bet ir psichologinės pagalbos, o ką jau kalbėti apie netikinčius ar aiškios religinės pasaulėžiūros neturinčius žmones. Deja, Lietuvoje kol kas organizuotos psichologinės pagalbos onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms nėra. Kartais atrodo, jog valstybės mastu nėra suvokiama, kaip tai reikalinga. Esama tik pavienių, paprastai savanoriškų ar privačių iniciatyvų. Todėl belieka tik skleisti žinią apie tokios pagalbos reikalingumą ir šviesti visuomenę apie tai, kaip psichoterapija gali padėti nepalūžti onkologinės ligos kelionėje ir leisti atsiskleisti teigiamam žmogaus asmenybės potencialui, kuris paradoksaliai glūdi akistatoje su vėžiu ar kita sunkia liga. Tad siūlome psichiatrės, Jungo krypties pichoanalitikės Giedrės Bulotienės straipsnį šia tema.
Tradicinės kultūros/religijos turėjo ir turi atsakymą į klausimą, kokia kančios, ligos, mirties prasmė. Mes XX a. – ne visi. Italijoje atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad net 84 proc. apklaustųjų nurodė iš visų ligų labiausiai bijantys vėžio.
C. G. Jungas: „Vėžys gali ir išsivystyti, ir išnykti dėl psichinių priežasčių“
Iš Carlo Gustavo Jungo laiško savo pusbroliui Rudolfui
„Mielas pusbroli,
Tavo požiūris į vėžio atsiradimą man atrodo visiškai teisingas. Iš tiesų esu matęs atvejų, kai vėžys prasidėdavo žmogui sustojus tam tikrame esminiame savo individuacijos taške arba negalint prasigauti pro kliūtį. Deja, niekas negali to padaryti už jį, ir jis negali būti verčiamas. Turi prasidėti vidinis augimo procesas, ir jei žmogaus prigimtis pati neatlieka šios spontaniškos kūrybinės veiklos, rezultatas gali būti tik mirtinas. Bet kuriuo atveju čia susiduriame su visiška negalia, t. y. prigimtis yra išeikvojusi beveik visus savo išteklius. Galų gale mes visi esame kažkur įstrigę, nes visi esame mirtingi, ir išliekame – tiek, kiek esame visumos dalis. Vientisumas, pilnatvė, kurią patys galime pasiekti, yra labai reliatyvi. Lygiai taip, kaip vėžys gali išsivystyti dėl psichinių priežasčių, jis gali dėl jų ir išnykti. Tokie atvejai yra patvirtinti. Tačiau tai nereiškia, jog psichoterapija gali užkirsti kelią vėžiui, arba kad jam gali užkirsti kelią tam tikras psichinis vystymasis. Su geriausiais linkėjimais, Karlas.“
Vėžio formavimosi metu žmogaus kūne pradeda vystytis nediferencijuotos ląstelės, daugiau ar mažiau besiskiriančios nuo sveikų. Palaipsniui jos tampa atsparios, sunkiai sunaikinamos. Jos greitai dauginasi, metastazuoja į kitus organus. Psychėje tuo pat metu įsijungia paslaptingi pasąmonės mechanizmai.
Psichologiniame procese savęs griovimo impulsas/archetipas virsta savęs kūrimo, atstatymo (kitu lygmeniu) archetipu ir atvirkščiai.
Praktikoje, terapiniame procese, galima stebėti, koks pasąmonės archetipinis sveikimo įvaizdis aktyvuojasi. Moterų, sergančių vėžiu, sapnuose iškyla daug gamtos vaizdinių, kaip mūsų natūralios, gamtiškosios prigimtinės jėgos simbolių. Tie gamtos vaizdiniai iškyla ir grupinės psichoterapijos ar meno terapijos metu, kai pacientams siūloma įsivaizduoti savo kelionę per vėžio ligą, kovojimą su ja, gydymą bei tas jėgas, kurios padeda.
J. Shinoda-Bolen: „Po ligos mes esame priversti eiti į neatrastą žemę ieškoti dar neatrasto reljefo“
Norėčiau pateikti įvairių šių dienų jungiškosios krypties terapeutų požiūrių į vėžio ligą trumpą apžvalgą. Žymi Jungo psichologijos analitikė dr. Jean Shinoda-Bolen teigė, kad, susirgę sunkia lėtine liga arba esantys terminalinėse ligos stadijose, pacientai tarsi praranda savo naivumą, jie tampa labai pažeidžiami ir jau nebėra tie patys žmonės, kokie buvo prieš diagnozę. „Kai esate tarp gyvenimo ir mirties galimybės, jūs esate ribiniame laike, ant perėjimo nuo matomo materialaus pasaulio į nematomą slenksčio... Jūs turite ir gyvenimo, ir mirties galimybę. Tuo tarpiniu laiku skirtingi elementai gali pakreipti svarstykles viena ar kita kryptimi.Tačiau, kai esate toje ribinėje vietoje, taip pat įmanoma, jog jūs pagilinsite savo ryšį su tais žmonėmis, kurie tiki jūsų galimybe išgyventi“, – rašė J. Shinoda-Bolen. Po ligos mes esame priversti eiti į neatrastą žemę ieškoti dar neatrasto reljefo. Mes imame jausti, kad niekas nebebus taip pat.
M. Tibaldi: „Kalbėti apie vėžį svarbu ne tik sergant, bet ir su juo asmeniškai dar nesusidūrus“
Italų analitikė Marta Tibaldi, pati sirgusi vėžiu, pateikia įdomių įžvalgų apie šią ligą. 2010 m. savo straipsnyje ji išskiria tris pagrindines idėjas apie vėžį: 1) visos sunkios traumos ir ypač vėžio ligos trauma sukelia ego žlugimą, subyrėjimą, dėl ko labai aiškiai gali atsiskleisti Savasties dinamika; 2) kai vėžiu sergantys pacientai pasakoja apie savo trauminę patirtį, jie gali kitiems žmonėms parodyti šių gydomąsias galias, esančias jų kūno ir psichikos viduje, ir parodyti, kaip įmanoma labai lanksčiai ir gyvybingai susitvarkyti su tokia sunkia liga kaip vėžys; 3) kad vis dėlto įmanoma pažvelgti į vėžio ligą naujai ir netradiciškai.
M. Tibaldi apie vėžį kalba kaip apie užduotį surasti atsparą ir pačiam gydyti save. Vėžio ligos patirtyje, kaip ir kiekvienos sunkios traumos atveju, kalbėjimas apie savo ligą, savos istorijos pasakojimas yra tam tikras savęs gydymas, kuris gali skatinti žmogaus atsikūrimą ir sąlygoti naują integralumo – galbūt netgi naujo, kitokio, skirtingo nuo buvusio – atkūrimą, tada kartais visiškai išgyjama.
M. Tibaldi teigia, jog labai svarbu kalbėti apie vėžį ir žinoti šios ligos savybes, dar iki tol, kol patys asmeniškai su juo nesusiduriame, jei norime iš anksto suvaldyti šį įvykį. Tai yra „psichologinė vėžio traumos profilaktika“.
Terapeutė kalba apie traumą atkuriantį gydymą per įsivaizdavimą, kai vėžys susiejamas su aukštesne dimensija ir su objektyviais mūsų psichikos vaizdiniais. Jungiškosios analizės metu sapnai, spontaniški įvaizdžiai, aktyvi vaizduotė, laisvas rašymas kartu su galimybe papasakoti, pasidalinti savo istorija saugioje terapinėje erdvėje yra tos priemonės, kuriomis mes galime pasinaudoti, keliaudami per sunkų vėžio patyrimą.
2014 m. trijų dienų renginių, vykusių Romoje, kuriais buvo siekiama pritraukti lėšų krūties vėžio gydymui ir prevencijai, proga M. Tibaldi išsakė savo nuomonę, jog nėra jokių abejonių, kad renginiai, kurių metu kalbama, dalijamasi, būnama kartu, yra labai naudingi sergantiems žmonėms, taip pat tiems, kurie bijo susirgti, ir tiems, kurie nori būti informuoti apie prevenciją, ir kad ši veikla iš tiesų gali padėti.
Tamsioji perdėto kalbėjimo apie vėžį pusė
Tačiau, anot M. Tibaldi, per pastaruosius metus įvyko žymus poslinkis nuo nekalbėjimo apie ligą, kai nebuvo galima net minėti žodžio „vėžys“, į priešingą polių, kada imama kalbėti apie vėžį vis dažniau, įtraukiama vis daugiau ir daugiau tiek ligonių, tiek sveikų žmonių, ir kad tai jau reikia kritiškai apmąstyti.
Psichoanalizėje yra sąvoka „reakcijos formavimas“, kuri apibūdina vieną iš gynybos mechanizmų. Jo tikslas – kontroliuoti emocijas, pavyzdžiui, nerimą, ligos baimę, kas iš tiesų tik pabrėžia jų buvimą. Anksčiau vėžio baimė buvo maskuojama tyla ir neigimu, o šiandien pernelyg gausus kalbėjimas ir dalijimasis labai primena tą gynybos mechanizmą.
Pacientai, aišku, turi dalintis savo istorijomis, tačiau jie lygiai taip pat turi gyventi savo gyvenimą, kiek įmanoma, ir negalvoti apie ligą. Gera vėžio prevencija taip pat reiškia ir pacientų neįtraukimą į viską, kas vyksta onkologinės priežiūros šviesoje (o kartu ir jos šešėlyje). Geras gyvenimas yra ne tik vėžio prevencija, jis yra daug daugiau nei tai.
Vėžys ir aktyvi vaizduotė: suteikti ligai balsą
Lorna Wood, parašiusi knygą „Vėžys ir aktyvi vaizduotė“, pasakoja apie savo pačios patyrimą sergant krūties vėžiu. Po šoko, kilusio išgirdus savo ligos diagnozę, ji buvo pasirengusi ieškoti vėžio prasmės, net kreiptis į ligą kaip į gyvą subjektą. „Siaubas, lydintis krūties vėžio diagnozę, privertė mane ieškoti vėžio prasmės. Ar tai buvo pasąmoninga mano psichikos dalis, kuri pasireiškė kaip fizinis vėžys? Psichologinis darbas su savimi asmeninės analizės metu ir aktyvios vaizduotės praktika leido man pakelti savo baimę ir pasigilinti į ją, atrasti tai, ko negalėjau įsileisti į savo gyvenimą. Vėžio fiziologija ir jo pasireiškimo būdai elgėsi tarytum sąmoninga, nepasiduodanti kontrolei psichikos dalis, kurios niekada nebuvau patyrusi. Per aktyvią vaizduotę vėžio balsas iškilo kaip srautas smurtinės, neracionalios Dioniso energijos, iš pradžių keliantis siaubą dėl savo intensyvumo, o vėliau – dinamiškas ir įkvepiantis“, – rašė ji.
R. Lokhartas: „Vėžys gali būti laikomas moderniu šių dienų mitu“
Jungiškosios krypties analitikas dr. Russelas Lokhartas, nemažai dirbęs su sergančiais vėžiu žmonėmis, savo publikacijoje „Vėžys mituose ir sapnuose” aptaria vaizdinius ir metaforas, susijusias su vėžio liga, ypač vėžio „aukos“ sąvoką. Pati vėžio liga, atrodo, yra tokių stiprių kolektyvinių projekcijų auka, kad vėžys gali būti pagrįstai laikomas moderniu šių dienų mitu. Savo interviu, duotame Robertui Hendersonui 2005 m., į klausimą: „Kaip jūs apibendrintume, ko išmokote savo darbe su vėžiu sergančiais pacientais?“ dr. Lokhartas atsakė: „Aš sužinojau, kad liga visada priartina mus prie mirties klausimo. Suvokiau, jog beveik viskas veikia prieš šio klausimo sprendimą, kol kažkas su visa jėga nepateikia jo mums. Aš supratau, kad žmogaus santykis su mirtimi yra galbūt svarbiausia, siekiant to, ką Jungas vadina gelme.
Gelmė reiškia mirtį gundymams paviršutiniškumu, su visu jo greičiu ir neįsišaknijimu. Gelmė reikalauja vienareikšmiško pasirinkimo, o ne begalės iliuzinių pasirinkimų, ir mirtis yra puiki būtent savo vienareikšmiškumu. Aš sužinojau, kad sapnai jautriai atspindi nepastovius organizmo organinius procesus gerokai prieš pasirodant bet kokiam klinikiniam vaizdui. Bet nebūtinai. Sapnai gali ir ignoruoti, ir dalyvauti procese... Aš išmokau, kad kartais ten, kur anksčiau vedė ir vadovavo dvasia, dabar turi vadovauti kūnas.“
Kai Hendersonas paklausė R. Lokharto, koks jo požiūris į gyvenimą po mirties, šis atsakė, kad į pastarąjį klausimą mes galime pažvelgti tik iš „gyvenimo“ pusės. R. Lokhartas yra įsitikinęs vienu dalyku – ten turėsime daug laiko. Šis klausimas jam atrodo visiškai neaiškus, lieka tik „tikėjimas“, ir jam labiau rūpi kiti klausimai, pvz., kaip artimas mirčiai patyrimas ar susidūrimas su mirtimi pakeičia žmogaus gyvenimą. Lokhartas pasakoja: „Mano pirmasis susidūrimas su mirtimi įvyko, kai man buvo 8 metai. Buvau žygyje, bekvailiodamas paslydau ir ėmiau ristis žemyn nuo kalno. Aš riedėjau ir išgyvenau didžiulį siaubą. Staiga man prieš akis iškilo didžiulė pelėda ir galingu balsu pasakė: „Kabinkis į medį.“ Tada aš tiesiog atsitrenkiau į medį, pirmiausia pilvu, ir įvykdžiau tai, ką liepė pelėda. Kurį laiką aš tarsi atsijungiau, kai grįžo sąmonė, pasijutau apsivijęs aplink medį ir galėjau girdėti savo gelbėtojų balsus. Buvau netoli uolos krašto, ir jei ne tas medis, būčiau miręs. Aš daug metų niekam nepasakojau apie pelėdą, bet pelėda nuo to laiko svajonėse ir vizijose dažnai mane aplankydavo, ir nesuklysiu sakydamas, kad tam vaizdiniui aš skolingas savo gyvenimą.“
Į klausimą, kaip ši patirtis pakeitė jo gyvenimą, Lokhartas atsako, jog pirmiausia ji suvaidino didelį vaidmenį atsirandant jausmui, kad gyvenimas yra dovana. Kaip Amerikos indėnai ar piligrimai, Lokhartas stengėsi išlikti įsisąmoninęs, kad ši gauta dovana turi cirkuliuoti, o ne tapti tik „turėjimu“. Dėl įvairių gyvenimo poreikių kur kas lengviau apsiriboti turėjimu ir pasiduoti nuolatinei dabartinio sudaiktinto gyvenimo traukai. Bet reikia bandyti.
Čia norėčiau paminėti paties Jungo priartėjimo prie mirties patirtį. 1944 m., gydydamasis Šveicarijos ligoninėje, Jungas patyrė širdies priepuolį ir artėjančios mirties potyrį. Jo susidūrimas su šviesa ir ypač intensyvūs, svarbūs įžvalgos momentai leido jam prieiti prie išvados, kad šis patyrimas ateina iš kažko tikro, realaus ir amžino. Čia pateikiu ištrauką iš Jungo autobiografinės knygos: „...Įvyko keistas dalykas – aš pajutau, kad viskas nutolo: visa tai, ko siekiau, troškau ar apie ką galvojau, visa žemiškojo egzistavimo fantasmagorija atitrūko nuo manęs (ar buvo nutraukta); ir tai buvo nepaprastai skausmingas procesas. Tačiau kažkas išliko. Jaučiausi taip, lyg dabar aš neščiausi su savimi visa tai, ką kada nors patyriau ar padariau, viską, kas vyko su manimi. Aš galėjau pasakyti: visa tai vyko su manimi, ir tai buvau aš. Galima sakyti, aš susidariau iš viso to. Aš susidariau iš savo asmeninės istorijos ir aiškiai jaučiau: tai esu aš. Aš esu tai, kas buvo. Šis patyrimas man sukėlė visagalybės jausmą, bet tuo pat metu – ir didžiulės baimės jausmą. Aš daugiau nieko nebenorėjau ir nebetroškau. Aš egzistavau objektyvia forma, buvau tai, kas buvau ir gyvenau. Pradžioje man kilo neigimo jausmas, bet staiga priešintis tapo beprasmiška.Visa atrodė esanti praeitis, be jokios galimybės sugrįžti atgal... Nebuvo gaila nieko, kas buvo atimta. Priešingai, aš turėjau viską, kas aš buvau, ir kartu tai buvo viskas...“
R. Kohenas: „Vėžys įpareigoja iš naujo atrasti žmogų savyje“
Baigdama apžvelgti įvairų jungiškosios krypties analitikų požiūrį į vėžio ligą, dar norėčiau paminėti prancūzų Jungo analitiką daktarą Rolandą Koheną. Dr. R. Kohenas straipsnyje „Vėžys ir gelmių psichologija: refleksijos ir hipotezės“ kalba apie sunkumus, su kuriais susidūrė, dirbdamas onkopsichologinių tyrimų srityje. Tai buvo sunkumai bendraujant su pacientais, dėl jų giliai įsišaknijusio pasipriešinimo, dėl gydytojų onkologų ir psichiatrų pasipriešinimo, sunkumai dėl to, kad ši sritis stokoja finansavimo ir mokslinių tyrimų, ir sunkumas, kai reikia dirbti izoliuotai, atsitrenkiant vien į nesupratimą ir į kaltinimus utopija. Tačiau R. Kohenas yra įsitikinęs savo tyrinėjimų šioje srityje ir savo požiūrio prasmingumu. Koheno nuomone, gali būti, kad ši blogybė (vėžio liga) žmogų, kaip subjektą, paklūstantį vyraujančiam mūsų dienų ekstravertiniam požiūriui, įpareigoja iš naujo atrasti žmogų savyje, savo intravertinę dalį, kuri yra kita mūsų modernaus pasaulio pusė. Nes galbūt, kai mes nepaisome ir nusilpniname šį mūsų gyvenimo ir buvimo aspektą, tada galiausiai ir atsiranda degeneruojantys vėžio simptomai. Psichikos kančia veikia kaip terpė virusams ir skatina jų perėjimą iš latentinės būsenos, kurioje jie egzistuoja mumyse visuose, į virulentinę formą. R. Kohenas iškelia mintį, kad vėžio atveju gyvenimo impulsas pakeičiamas į susinaikinimo impulsą, ir tai reikia suprasti taip, kad archetipas, sudarantis viso to pagrindą, esantis priežastimi ir formuojantis libido, veikiamas galingų slopinimų, draudimų, gali nustoti reguliuoti abu šiuos – gyvenimo ir susinaikinimo – impulsus.
Norėčiau baigti dr. J. Shinoda-Bolen mintimis, kuri sako, jog savo darbe dažnai remiasi mitu. Anot jos, mito kalba paliečia sielą. Siela įsiklauso į metaforas, pasakojimus, poetinę išraišką ir muziką. Sielą paliečia visa, kas turtinga emocijų.Persefonės mite vieną akimirką ji skina pievoje gėles, ir viskas yra gerai, o kitą akimirką priešais ją atsiveria žemė, iškyla požemio valdovas Hadas ir tempia ją, išsigandusią ir rėkiančią, į požemio karalystę. Staiga prasidėjus ligai, atsiradus jos simptomams ar išgirdus diagnozę, galima jaustis panašiai... Perėjimas nuo akimirkos, kai viskas gerai, į kitą akimirką, kai jūs kartu su mylinčiais žmonėmis atsiduriate „požemyje“, yra mitinis. Mitas padeda išreikšti tai, ką patiriame. Mite Persefonė nepasiduoda. Hermis, Dievų pasiuntinys, nužengia į pragarą, kad parvestų ją atgal. Tuo metu Persefonė supranta, kad tai įmanoma ir kad ji neliks požemyje amžinai. Tai įmanoma, ji iš tikrųjų gali grįžti į gyvenimą.
Manau, jog tas momentas, kai žmogus, sergantis vėžiu, suvokia, kad jo gyvenimas tęsiasi, jog jis, kaip mito Persefonė, gali sugrįžti atgal į pasaulį, net jei dalis jo gyvenimo liks požemyje, yra esminis vėžio ligos įveikimo procese.
Straipsnis išspausdintas internetiniame portale Bernardinai.lt liepos 21 d., 2016
