Nusipelnęs Lietuvos sveikatos darbuotojas, Vilniaus universiteto Lietuvos onkologijos instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia, daugiau kaip ketvirtį amžiaus padedantis po vėžio sveikstantiems pacientams atgauti sveikatą ir neleidžiantis ligai atsinaujinti, atrinko ir susistemino fitoterapines žinias, kurios virto konkrečiomis ir pritaikomomis gyvenimo būdo rekomendacijomis.

Šiandien ligų prevencijai skiriama labai didelė reikšmė. To priežastis – ne tik nuo seno žinoma taisyklė „geriau nesusirgti, negu gydytis“, bet ir sparčiai besivystantys sveikatos apsaugos reikalavimai. Taigi prevencija – neleisti ankstyvoms ar latentinėms ligų formoms paūmėti ir pereiti į lėtines. Tam skiriamas specialus „apsauginis“ gydymas. Prevencijai ypač tinka šiuolaikiniai fitoterapiniai preparatai, tik svarbu išmanyti, gebėti ir mokėti juos taikyti.

Fitoterapija – tai ligų prevencija ir gydymas augalais, jų dalimis, mišiniais. Tam tikslui vartojami vadinamieji gydomieji augalai. Labai svarbu, kad gydomieji augalai ar jų dalys būtų vartojami kaip vieninga medžiagų visuma. Fitoterapija remiasi ilgamete patirtimi, taikant vaistinguosius augalus įvairių ligų prevencijai ir gydymui.

Fitoterapijos sąvoką įvedė prancūzų gydytojas Henri Leclere (1870-1955), gyvenęs ir dirbęs Paryžiuje. Jis paskelbė daug straipsnių apie gydomųjų augalų vartojimą prancūzų medicinos žurnale „La Presse Medicale“, savo patirtį apibendrino vadovėlyje „Fitoterapijos apžvalga“.

Iš augalų išgaunami natūralios erdvinės sandaros vitaminai, baltymai, aliejai ir kitos natūralios medžiagos – pirminiai ir antriniai augalų metabolitai. Augalų metabolitai (pirminiai ir antriniai) – tai organiniai junginiai, kurie susidaro augalų ląstelėse, audiniuose ir organuose vykstant medžiagų apykaitai.

Pirminiai metabolitai yra būtini augalo gyvybei palaikyti. Tai enzimai, proteinai, lipidai, karbohidratai ir chlorofilas. Tuo tarpu antriniai metabolitai nėra būtini augalo gyvybei, tačiau jie turi subtilesnių funkcijų, kurios padidina augalo išlikimo galimybes jų gamtinėje aplinkoje.

Kodėl antriniai metabolitai žmonėms yra biologiškai aktyvūs? Vienas iš pastebėjimų, pateiktas Boker, yra tas, kad žmonių enzimai yra bendros kilmės su augalų enzimais ir proteinais. Ši evoliucinė giminystė, suderinta su struktūriniais panašumais tarp šių enzimų augalų ir žmogaus substratų, galėtų paaiškinti keleto tipiškiausių augalų sudedamųjų dalių efektus, panašius į hormonų ar hormonus moduliuojančiuose žmonėse.

Antriniai metabolitai gliukozinolatai yra antioksidantai, apsaugantys ląsteles nuo DNR pažeidimų ir pasižymintys priešuždegiminiu poveikiu. Taninai apsaugo nuo bakterijų ir mikrobinio puvimo. Ankštiniuose augaluose esantys antriniai metabolitai, sąveikaudami su gydančiais mikroorganizmais, apsaugo nuo patogenų. Paprastieji fenoliai ir glikozidai pasižymi priešuždegiminiu antioksidantiniu poveikiu.

Flavonoidai – tai polifenolinės kilmės junginiai, plačiai paplitę augaluose, o žmogaus organizmas jų gauna su augaliniu maistu. Flavonoidai mažina kapiliarų laidumą, šalina iš organizmo radionuklidus, stabdo piktybinių ląstelių dauginimąsi, pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, skatina cholesterolį išsiskirti iš organizmo. Daugumai flavonoidų (rutinui, kvercetinui, katechinams) būdingas vitamino P aktyvumas. Flavonoidai – tai aktyvios antispazminės, tulžies varomosios, antivirusinės, kraujavimą stabdančios, šlapimo išsiskyrimą skatinančios veikliosios medžiagos.

Fitoncidai – tai labai skirtingos cheminės sudėties toksinės organinės medžiagos (alkaloidai, eteriniai aliejai, glikozidai, aldehidai...), susidarančios vykstant augalų medžiagų apykaitai. Jos naikina mikrobus, pelėsinius grybus, slopina vėžines ląsteles. Todėl daugelio augalų gydomosios savybės priklauso ir nuo fitoncidų. Jų yra meduje, svogūnuose, česnakuose, raudonuosiuose pipiruose, krienuose, kopūstuose, beržuose, ąžuoluose, ievose, spygliuočiuose... Kai kurių augalų fitoncidai ilgai išlieka aktyvūs ir atsparūs aukštai ir žemai tempertūrai. Šios medžiagos vartojamos plaučių, skrandžio , žarnyno ir odos ligoms gydyti. Manoma, jog fitoncidai stimuliuoja nusilpusį organizmą ir teikia budrumo.

Vitaminai – tai augaluose susidarę organiniai (natūralios erdvinės sandaros - aut.) junginiai. Patekę į žmogaus organizmą, jie atlieka katalizatorių funkciją, tampa fermentų dalimi. Jie, nors ir mažais kiekiais, būtini normaliai žmogaus organizmo veiklai, reguliuoja gyvybinius procesus, dalyvauja medžiagų apykaitoje. Trūkstant vitamino A, sutrinka augimas ir rega. Trūkstant vitamino E, sutrinka baltymų, riebalų ir kai kurių sacharidų apykaita, šis vitaminas yra labai stiprus antioksidantas. Vitamino B grupė, PP būtini nervų sistemos veiklai. Vitaminas C didina organizmo atsparumą. Kai organizmui trūksta vitamino K, sutrinka kraujo krešėjimas. Vitaminas P (polifenolinis junginys) reguliuoja kraujagyslių laidumą, suteikia joms elastingumo. Pats organizmas vitaminų negamina, jų reikia gauti su maistu.

Mineralinės medžiagos – tai mikroelementai ir makroelementai, kurių yra organizmo ląstelėse, audiniuose. Jie lemia fermentų bei vitaminų sintezę ir aktyvumą. Geležis, varis, cinkas, manganas, kobaltas dalyvauja kraujodaros procesuose ir mineralinių medžiagų apykaitoje. Varis padeda įsisavinti geležį. Kobaltas veiksmingas tik tada, kai yra pakankamai ir geležies, ir vario. Kobalto yra hemoglobine, jis svarbus širdies raumens funkcijai, o kalis – normaliam širdies ritmui. Manganas gerina regą. Seleno reikia antioksidaciniams fermentams.

Skaidulinės medžiagos – tai nevirškinamos augalinių produktų dalys. Vandenyje netirpios maistinės skaidulos (celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas) skatina žarnyno judesius, saugo nuo vidurių užkietėjimo, didindamos maisto tūrį, sukelia sotumo pojūtį, veikia maisto medžiagų absorbciją. Tirpiosios maistinės skaidulos (pektinas, esantis vaisiuose ir uogose, skaidulinės avižų dalys) mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, neutralizuoja nuodinguosius kai kurių metalų (švino, cezio) junginius ir radioaktyviuosius stroncio, kobalto izotopus. Pektinai absorbuoja žalingas virškinamojo trakto bakterijas bei jų išskiriamus nuodingus produktus, saugo naudingų žarnyno mikroorganizmų gyvybingumą, greitina maisto virškinimą, slopina puvimo procesus žarnyne. Per parą su maistu reikėtų gauti 20-30 g maistinių skaidulų.

Baltymai – tai statybinė organizmo medžiaga, būtina augant ir suirusiems audiniams atkurti. Jie dalyvauja daugelyje gyvybinių procesų. Dauguma hormonų yra baltyminės medžiagos. Baltymų turi fermentai, kurie skatina žmogaus organizmo reakcijas. Iš baltymų gaminamos apsauginės medžiagos: Antikūnai, kovojantys su infekcija. Trūkstant organizme baltymų, sutrinka tam tikros organizmo funkcijos. Baltymai gali būti vartojami ir energijai gauti.

Baltymai sudaryti iš aminorūgščių, kurių yra apie 20. Daugelis aminorūgščių gali būti paverčiamos kitomis arba sintetinamos žmogaus organizme. Jos vadinamos pakeičiamosiomis (neesminėmis). Tačiau 9 aminorūgščių organizmas nesugeba sintetinti, todėl turi gauti jų su maistu, šios aminorūgštys vadinamos nepakeičiamosiomis (esminėmis). Tai leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas ir histidinas.

Baltymų gaunama valgant gyvūninį ir augalinį maistą. Mėsos, pieno, žuvies ir kiaušinių baltymai turi visas svarbiausias aminorūgštis, vienos ar kitos jų trūksta augaliniuose baltymuose. Ankštiniai augalai (soja, pupos, žirniai) yra geriausias augalinių baltymų šaltinis. Kadangi maisto produktuose aminorūgščių sudėtis skirtinga, reikia valgyti įvairų maistą, kad organizmas gautų visų aminorūgščių.

Riebalai – tai svarbus energijos šaltinis. Su riebalais žmogaus organizmas gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti, taip pat riebaluose tirpių vitaminų. Riebalai pagerina patiekalų skonį.

Riebalai yra skirtingų triacilglicerolių mišinys. Triacilglicerolį sudaro trys riebalų rūgščių molekulės, susijungusios su gliceroliu. Riebalų rūgštys būna sočiosios, mononesočiosios ir polinesočiosios. Nuo rūgščių sudėties priklauso riebalų savybės. Riebalai, turintys daug sočiųjų rūgščių, kambario temperatūros būna kieti (jautienos, kiaulienos riebalai, sviestas). Dauguma augalinių aliejų yra sudaryti iš nesočiųjų rūgščių, todėl yra skysti.

Lietuvoje populiarėja augaliniai produktai, skirti žmonėms sveikatinti. Vieną iš tokių norėtųsi aptarti išsamiau. Tai ispanų kompanijos „Derbos Laboratorio Natural“ maisto papildas IMUNIT. Šis unikalios sudėties produktas yra puikus imuninės sistemos stipriklis.

ŠITAKIO GRYBAI – tai „sunkiasvorių“ kategorijos grybai, kurie kovoja su daugeliu sveikatos sutrikimų. Tūkstantmečius rytų medicinoje naudojamas šitakiogrybas turi nepaprastų medžiagų. Viena iš jų – polisacharidas LENTINAN, pasižymintis antibakterinėmis, antimikrobinėmis, antivirusinėmis, priešvėžinėmis bei imunitetą skatinančiomis savybėmis.
PROPOLIS – tai vienas pačių stipriausių natūralių antibiotikų mūsų geografinėje platumoje. Jis turi kelias dešimtis biologiškai aktyvių medžiagų, padedančių visoms organizmo savireguliacijos sistemoms, pasižymi stipriu antibakteriniu, priešvirusiniu, priešnavikiniu, priešuždegiminiu poveikiu.
AUKSINĖ ŠAKNIS tradicinėje Rytų Europos ir Azijos medicinoje naudojama fizinei ištvermei, nuovargiui mažinti, kaip pagalbinė priemonė depresijai, anemijai, impotencijai, infekcinėms ligoms gydyti, taip pat virškinamojo trakto negalavimams, nervų sistemos sutrikimams mažinti.
VITAMINAS C ir EŽIUOLĖ pasižymi imuninę sistemą stiprinančiu poveikiu.
Ežiuolės sudėtyje esantis natūralus antibiotikas ECHINAKOZIDAS slopina daugelį virusų, bakterijų ir grybelio rūšių, veikia kaip stiprus antioksidantas bei stiprina organizmo gynybą.
Vitaminas C apsaugo ląsteles nuo neigiamo patogeninio mikroorganizmo poveikio, todėl padeda išvengti peršalimo ligų, gerina bendrą organizmo būklę ir suteikia žvalumo. Preparate esančios druskos bei kiti makro- ir mikroelementai veikia kaip katalizatoriai, padeda greičiau įsisavinti kitas veikliąsias medžiagas, esančias preparate ir padeda šarminti organizmą.

Literatūra:

Bruneton J. Pharmacognosie, Phytochimie, Plantes Medicinales. Lavoisier Publishing, Paris 1995.