RANC Metodo taikymo būdai
26 Juni 2015
Visų ligų pradžia – mūsų smegenyse
Sparčiai tobulėjant medicinai viltasi, kad bus įveiktos visos ligos. Deja, žmonės ir toliau serga, tik vienas ligas keičia kitos. Neretai priežasčių ieškoma fatališkuose dalykuose: kaltinama blogėjanti ekologinė situacija, genetika, amžius ar besikeičianti žmonių mityba. RANC, arba nervų centrų aktyvumo atstatymo, metodo kūrėjas, gydytojas neurologas Andrėjus Ponomarenko siūlo ieškoti priežasčių organizmo viduje. Jo teigimu, visų ligų pradžia – mūsų smegenyse.
Smegenys valdo viską, netgi pačios save
„Mane visada stebino, kaip prieštaringai ir nelogiškai aiškinamos ligų atsiradimo ir vystymosi priežastys bei mechanizmai. Kol mokiausi, man iš galvos neišėjo teorija, kurią vystė daugelis žinomų rusų mokslininkų. Jie teigė, kad mūsų organizmo ir aplinkos santykius didžiąja dalimi reguliuoja galvos smegenys. Kitaip tariant, smegenys valdo viską, taip pat ir pačios save. Iš šios prielaidos turėtų sekti išvada, kad bet koks sutrikimas organizme, nesvarbu, kurią vietą jis paliestų, yra tik smegenų centrų, atsakingų už tą sritį ar funkciją, sutrikusios veiklos atspindys“, - įsitikinęs A. Ponomarenko.
Taigi kodėl, esant tokioms pačioms sąlygoms, vienas organizmas suserga, o kitas – ne? Išvada gali būti tik viena: susirgusiojo centrinė nervinė sistema nesugebėjo adekvačiai sureaguoti į išorinį dirgiklį. Tačiau šiuo atveju kyla kitas natūralus klausimas: kodėl vienų žmonių smegenys susitvarko, o kitų – ne? Kuo tik neaiškinamas smegenų nesugebėjimas prisitaikyti ir reaguoti adekvačiai. Standartinis fatališkų priežasčių sąrašas paprastai apima ekologinės situacijos blogėjimą, genetiką, neteisingą mitybą ir amžių.
Gydytojo manymu, šių veiksnių, išskyrus amžių, svarba gerokai pervertinta – pagerėjusios gyvenimo sąlygos nuo daugelio ligų pasveikti nepadeda. Taip pat galima būtų ginčytis ir dėl amžiaus įtakos, nors mūsų sąmonėje tvirtai įsišaknijęs postulatu tapęs požiūris, kad su metais neišvengiamai daugėja ligų. Apsidairius aplinkui abejonių dėl to lyg ir nekiltų, vis dėlto tai nėra savaime suprantama. Nuoseklūs organizmo sistemų aktyvumo pokyčiai (tai ir vyksta senėjant) neturi nieko bendra su šių sistemų funkcijos sutrikimu, kuris pasireiškia ligos atveju. Senatvę nebūtinai turi lydėti ligos.
Medicina susiduria jau su sutrikusios smegenų veiklos pasekmėmis
Jei remsimės anksčiau išsakyta prielaida, kad visas ligas sukelia prisitaikyti prie išorinių dirgiklių nesugebančios smegenys, tampa aišku, kad norint atsikratyti ligos, būtina atstatyti normalią smegenų centrų, kurie atsakingi už pažeistą sritį, veiklą. Būtent tuo paremtas RANC gydymo metodas.
Pastaruoju metu sukaupta daugybė medžiagos apie centrinės nervų sistemos funkcionavimo mechanizmus bei principus. Tačiau ši informacijos gausa ne tik padeda, bet ir sukelia papildomų problemų, kadangi neturint aiškios koncepcijos šioje žinių gausybėje labai paprasta pasimesti. Panašu, kad taip ir atsitiko. Šiuolaikinė terapija išstudijavo žmogaus fiziologiją bei tūkstančius skirtingų aplinkos veiksnių, tačiau kaip išgelbėti žmones nuo ligų mes vis dar nežinome ir negalime to padaryti.
„Kai studijavau mediciną, žinojau, kad susidursiu su įvairiausiomis problemomis, tačiau tikrai nemaniau, kad man pačiam teks ieškoti naujų gydymo būdų. Dauguma žmonių įsitikinę, kad šiuolaikinė medicina labai daug pasiekė ir, kreipdamiesi į kokį nors profesorių, tikisi iš jo gauti aukščiausio lygio pagalbą, kadangi jis, kaip savo srities specialistas, seka naujausius pasiekimus. Nemaloni staigmena, kad tie „paskutiniai pasiekimai“ ne tokie ir reikšmingi, kadangi patys fiziologai pripažįsta, jog ši medicinos sritis tik atsistojo ant kojų. Peršasi liūdna mintis: nejaugi tiek šviesių protų, dirbusių ir dirbančių medicinos srityje, pasiekė tiek mažai, kad mes negalime išgydyti net, pavyzdžiui, elementaraus radikulito? Dar daugiau, gydytojai mokomi, kad jo išgydyti tikrai neįmanoma. Tas pats modelis kartojasi su kitomis ligomis. Kartą teko klausytis radijo laidos, kurioje vienas gerbiamas gydytojas pasakė, kad viskas, ką šiandien realiai galime išgydyti, yra pūlinys ant piršto ir sloga. Visa kita įmanoma tik apgydyti. Visiškai sutinku, kad rengiant gydytojus taip, kaip dabar, jie mažai ką gali. Jie apriboti nuostatomis, kas yra įmanoma ir neįmanoma, o tai neleidžia jiems pamatyti, kas slypi už šių ribų“, - svarsto A. Ponomarenko.
Vienintelė sritis, tikrai pasiekusi aukštumų, pasak jo, yra chirurgija. Ji iš tiesų gali daryti stebuklus. Tačiau pastaroji jau gesina gaisrą – šalina priežastis, kurias sukėlė viena ar kita liga. Tačiau kodėl žmogus susirgo? Kodėl jo organizmas pradėjo funkcionuoti taip, kad atsirado liga? Šiuolaikinė fiziologija į šį klausimą negali atsakyti.
Svarbiausias smegenų priešas – mūsų mintys
Taigi kodėl sutrinka nervų sistemos veikla? Pirmiausiai pradėti reikėtų nuo to, kad tarp mūsų organizmo ir išorinės aplinkos vyksta nuolatinė tarpusavio sąveika, todėl jam tenka prisitaikyti prie išorinių dirgiklių pobūdžio ir stiprumo. Tarpininko funkciją tarp realių aplinkos veiksnių ir organizmo atsako į juos atlieka sąmonė. Jeigu kuris nors išorinis dirgiklis yra įprastas, nervų sistema prie jo būna prisitaikiusi, todėl jis nesukelia pastebimų pokyčių: smegenys funkcionuoja įprastu, ramiu režimu. Jos tai padidina, tai sumažina vienų ar kitų sričių aktyvumą, tačiau dirgikliui išnykus grįžta į pirminę foninę būseną. Tokiu atveju nesutrinka ryšiai tarp skirtingų organizmo sistemų ir sąlygos atsirasti ligai nesusidaro.
Visai kita situacija, kai dirgiklis viršija įprastas nervų sistemos prisitaikymo galimybes. Smegenims tenka perskirstyti savo resursus ir gerokai suaktyvinti kai kurias sistemas, dėl to mažėja kitų sistemų aktyvumas. Esant stresinei situacijai smegenys sugeba pakreipti reguliuojančių sistemų veiklą nauju režimu. Jis išlieka net ir tada, kai šią pertvarką paskatinęs dirgiklis išnyksta. Tokiu būdu smegenyse sukuriamos sąlygos adekvatesnei tarpusavio sąveikai su išorine aplinka, tačiau bėda ta, kad šio proceso metu smegenyse sutrikdoma pusiausvyra tarp daugelio sistemų. Kūne tai atsispindi kaip funkcinis sutrikimas – liga.
Kokie veiksniai sutrikdo pusiausvyrą smegenyse? Būtina pabrėžti, kad šiuolaikinėje civilizacijoje objektyvūs neigiami išoriniai veiksniai yra minimalūs – šiandien nereikia ieškoti maisto miškuose, nuo šalčio ir kitų gamtos kataklizmų dažniausiai taip pat esame apsaugoti. „Todėl mūsų laikais pagrindinė priežastis, dėl kurios smegenys nesugeba susidoroti su aplinkos dirgikliais, yra mūsų sąmonė bei mūsų požiūris į vieną ar kitą situaciją. Taigi būtent mūsų norai, įsisąmoninti arba ne, keičia realius ryšius tarp neuronų smegenyse ir verčia jas funkcionuoti kitokiu režimu, o tai galiausiai baigiasi liga“, - sako RANC metodo autorius A. Ponomarenko.
Gera žinia ta, kad RANC metodo pagalba įmanoma „ištrinti“ pasekmes, kurias paliko smegenyse stresas, bei grąžinti jų centrus į ankstesnį foninį aktyvumo lygį. Norint pasiekti, kad šie centrai vėl pradėtų dirbti normaliu režimu, būtina visas skausmingas trapecinių raumenų sritis paveikti trumpą, bet stiprų skausmą keliančiu dirgikliu. Iš pirmo žvilgsnio tai labai paprasta procedūra – smegenys tarsi patiria sukrėtimą, po kurio įsivyrauja pusiausvyra, tik kitame aktyvumo lygyje. Šis pusiausvyros nusistovėjimo procesas užtrunka apie tris savaites.
„Pasakyti tiksliai, kaip vyksta smegenų veiklos pertvarka, aš negaliu. Neginčytina tik tai, kad tam tikrų smegenų sričių funkcijos sutrikimai sukelia trapecinių raumenų spazmus, o intensyvus šių sričių dirginimas skausmu mažina atsiradusius simptomus įvairiuose organuose ir sistemose. Praktiškai tai reiškia, kad sumažėja skausmas veide esant trišakio nervo uždegimui, taip pat išnyksta galvos skausmas arba svaigimas, liaunasi stenokardijos priepuolis, skausmai ir kraujavimas po persileidimo, švelnėja Parkinsono sindromo simptomai, susireguliuoja kraujospūdis. Tokią išvadą galiu padaryti stebėdamas pacientus, kuriems po gydymo seanso pranyksta patys skirtingiausi simptomai“, - pasakojo A. Ponomarenko.
Ingrida Pakalniškytė
