Gyvenimas vietoj nestovi…Vieni į pasaulį ateina, o kiti išeina. Mūsų pažįstami, draugai ir artimieji susiduria su mirtimi. Norėdami palaikyti, paguosti netektį išgyvenančius, žmonės jiems sako užuojautos žodžius. Užuojauta nėra ritualas, tai mūsų požiūris, reakcija į kitų patirtą kančią. Užuojautą galime pareikšti žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais. Kaip elgtis, kokius žodžius sakyti, kad neįžeistume artimųjų ir dar labiau nepadidintume jų sielvarto kančios.

Užuojauta – tai žodis, kuris kalba pats už save. Netekties liūdesys – sunki, skausminga žmogaus būsena. Užuojauta paprastai išreiškiami jausmai. Tai reiškia, kad užjausdami žmogų, mes mėginame prisiimti dalį   patiriamo skausmo ir dalinamės jo išgyvenamu skausmu. Platesne prasme, užuojauta nėra tik žodžiai. Tai įvairi pagalba susijusi su laidotuvėmis ir buitimi, tame tarpe ir materialinė pagalba,  bei  buvimas kartu su gedinčiuoju.

Žodinė užuojauta gedinčiajam

Dažniausiai pasitaikanti užuojautos sakymo forma.

Žodinę užuojautą reiškiame giminaičiams, pažįstamiems, draugams, kaimynams, kolegoms ir tiems, kurie buvo susieti draugiškais bendravimo ryšiais su mirusiuoju. Žodinė užuojauta, sakoma tiesioginio susitikimo metu, dažniausiai laidotuvių ceremonijos metu. Pirmoji ir pagrindinė žodinės užuojautos reiškimo sąlyga ta, kad ji neturi būti sakoma formaliai, tuščiais, nieko nereiškiančiais žodžiais. Žinoma, jeigu į laidotuves atėjome kaip į formalų ritualą, tokiu atveju, vargu, ar net sakome užuojautos žodžius. Norėčiau pasakyti, kad žmonės, kurie gedi savo artimųjų, labai jaučia melą ir apsimestinę užuojautą. Todėl labai svarbu, kad pasakyti užuojautos žodžiai, būtų nuoširdūs ir šilti, o ne tušti ir melagingi.

Kaip išreikšti žodinę užuojautą?

Tam turime įsisamoninti kelis aspektus:

• Nesigėdinkite savo jausmų. Nesistenkite dirbtinai sulaikyti savo emocijų ir šiltų jausmų gedinčiajam ir pasakyti gerų žodžių mirusiajam.
• Atsiminkite, kad užuojautą galima išreikšti ne tik žodžiais. Jeigu tuo metu nerandate savyje tinkamų žodžių, tiesiog pasakykite tai, ką sako Jūsų širdis. Jeigu pagal situaciją etiška, kartais užtenka prisilietimo ar gendinčiojo apsikabinimo, rankos paglostymo ar paverkimo kartu. Tai nesumeluoti jausmai.
• Užuojauta gali būti pareikšta ir tiems gedintiesiems, su kuriais Jūs ir nebuvote artimuose santykiuose, ar buvote mažai pažįstami su mirusiojo šeima, o gal net ir nebuvote susitikę mirusiojo aplinkoje, tada pakanka tik paspausti gedintiesiems rankas.
• Kiekvienu atveju, išreiškiant žodinę užuojautą, labai svarbu apgalvoti žodžius, kuriuos norite pasakyti. Tai ne tik šilti ir nuoširdūs, bet ir stiprinantys žodžiai. Kai sakote užuojautos žodžius, nepamirškite paklausti, kuo galėtumėte gedinčiajam Jūs padėti.

Kaip rasti tinkamus ir reikalingus žodžius užuojautai.

Nėra paprasta atrasti tinkamus užuojautos žodžius, kuriuos norite pasakyti. Nuo seniausių laikų, žmonės prieš sakydami užuojautos žodžius melsdavosi, todėl įvairiose situacijose jiems nebuvo sunku pasakyti gerų žodžių gedintiesiems, nes maldose mes visada randame paguodžiančių žodžių. Kartais žmonės būna įsižeidę ant mirusiojo arba jo artimųjų ir būtent nuoskaudos trukdo pasakyti tinkamus užuojautos žodžius

Yra keletas taisyklių:

• Kad į galvą ateitų tie reikalingi užuojautos žodžiai, prieš sakydami, pirmiausia pagalvokite apie mirusįjį, jo gyvenimą, Jūsų ryšį su mirusiuoju, ką padarė Jums gero, gal ko nors iš jo išmokote, gal būt džiaugsmo, kurio jis atnešė į Jūsų gyvenimą. Prisiminkite jo gyvenimo momentus ir istoriją, tada bus žymiau lengviau Jums rasti tinkamus nuoširdžius užuojautos žodžius.
• Prieš sakant užuojautą, pagalvokite apie to žmogaus (arba žmonių) kuriems sakysite užuojautos žodžius, jausmus, ką jie jaučia? Pagalvokite apie jų praradimo laipsnį, vidinę jų būseną šiuo metu, tarpasmeninius santykius ir emocinį ryšį su mirusiuoju. Įsivaizduokite, kaip Jūs jaustėmėtės tokioje situacijoje. Ir jeigu Jūs visa tai padarėte, tai reikalingi žodžiai ateis savaime, ir Jums liks tik juos ištarti.
• Svarbu atminti: jeigu tas žmogus, kuriam ruošiatės pareikšti užuojautą ir turėjo konfliktų su mirusiuoju, ar buvo sudėtinguose tarpusavio išdavystės santykiuose, tai jokiu būdu, neturi nieko bendro su Jūsų ir gedinčiojo santykiais. Nes laidotuvių akimirkoje, Jūs niekada nesužinosite, nei dabar nei ateityje, kokį kaltės jausmą, tas žmogus ar žmonės, išgyvena.
• Užuojautos reiškimas gedintiesiems, tai ne tik pasidalinimas netekties skausmu, bet ir susitaikymas su netektimi. Kai sakote užuojautos žodžius, visiškai priimtina, pasakyti apie savo jaučiamą kaltę prieš gedintyjį arba mirusįjį.

Žodinės užuojautos pavyzdžiai. Noriu pabrėžti, kad tai tik PAVYZDŽIAI, tai nėra nei rekomendacijos nei patarimai, nes žmogui, kuriam sakote užuojautos žodžius, reikalingi ne tiek taisyklingi žodžiai, kiek jų jausmingumas, nuoširdumas ir sąžiningumas.

• Jis daug man reiškė, liūdžiu su Jumis kartu.
• Tegul mums būna paguoda tai, kad jis tiek šilumos ir meilės mums padovanojo, melsimės už jį.
• Neturiu žodžių liūdesiui išsakyti, ji daug mano gyvenime man reiškė.
• Labai sunku skirtis su tokiu žmogumi, liūdžiu kartu su Jumis. Kuo galėčiau Jums padėti? Visada galite į mane kreiptis.
• Labai gaila, priimkite mano užuojautą. Jeigu aš galėčiau kuo nors Jums padėti, būčiau laimingas. Norėčiau Jums pasiūlyti savo pagalbą. Aš mielai Jums padėčiau…
• Deja, šiame pasaulyje, mums tenka daug išgyventi. Jis buvo šviesus žmogus, kurį mes mylėjome. Aš nepaliksiu Jūsų sielvarte. Kiekvieną minutę galite manimi pasitikėti.
• Ši tragedija palietė visus, kas ją pažinojo. Jums žinoma yra sunkiausia. Noriu Jums užtikrinti, kad aš niekada Jūsų nepaliksiu, neužmiršiu, prašau, eikime toliau šiuo keliu kartu.
• Gaila, kad aš tik dabar supratau, kad mūsų nesutarimai, su man brangiu žmogumi, buvo nieko verti. Atleiskite man. Labai išgyvenu ir liūdžiu kartu su Jumis.
• Tai didelė netektis. Tai didelė ir baisi tragedija. Aš visad melsiuosi už Jus ir už Jį.
• Sunku išreikšti žodžiais, kiek aš gyvenime iš Jo patyriau gero ir tai lydės mane visą gyvenimą. Aš melsiuosi už jį. Bet kuriuo laiku, aš visad Jums padėsiu.

Labai norėčiau akcentuoti, kad sakant užuojautos žodžius, mes apsieitume be pompastiškumo, teatrališkumo ir susireikšminimo.

Kokių užuojautos žodžių sakyti NEGALIMA

Pakalbėkime apie   klaidas, kurias daro tie, kurie stengiasi kažkaip palaikyti gedintyjį, bet iš tikrųjų , patys to nežinodami, suteikia dar didesnį jiems skausmą.

Viskas, kas bus parašyta žemiau, liečia tik tokią UŽUOJAUTĄ, kuri sakoma ŽMONĖMS, kurie yra ŪMIOJE NETEKTIES, ŠOKO stadijoje, kuri paprastai prasideda pirmąją netekties dieną ir gali baigtis tik po 9 – arba 40 netekties dienų (jeigu gedėjimo stadijos vystosi normaliai).

VISI PARAŠYTI ŠIAME STRAIPSNYJE PATARIMAI SKIRTI BŪTENT TOKIEMS GEDINTIESIEMS.

Užuojautos žodžiai negali būti nei sakomi nei rašomi formaliais, banaliais, be aiškios minties, netaktiškais žodžiais ar frazėmis. Kartais norėdami paguosti gedintyjį, staiga praradusį savo artimąjį, darome grubes klaidas, kurios, ne tik nepaguodžia gedinčiojo, bet gali jam net sukelti agresiją, įžeidimą, nuoskaudą gedinčiojo atžvilgiu. Tai įvyksta todėl, kad psichologiškai netektį išgyvenantis žmogus šoko stadijoje, jaučia ir žodžius priima, visiškai kitaip. Todėl, būtent dėl to, geriau nedaryti klaidų sakant užuojautą. Pateiksiu keletą paplitusių frazių, kurias psichologų nuomone, sakyti žmogui, esančiam ūmioje netekties psichologinėje būsenoje, Ne rekomenduojama:

Negalima guosti ateitimi

• ,,Praeis kažkuris laikas ir jūs dar pagimdysite (mirus kūdikiui“. ,, Tu labai graži, dar ištekėsi (žuvus vyrui) “ ir t.t. tai nepaprastai netaktiški žodžiai, nes gedinčiojo sąmonėje jis dar nemiręs, ir dar su juo neatsisveikinęs, dar mirusiojo neapverkęs, nepatikėjęs jo mirtimi, tiesiog dar nepatyrė tikros mirties skausmo. Ir paprastai, šiuo momentu, gedinčiojo nedomina jokia ateities perspektyva, apie kurią dabar jam kalbama. Todėl panašūs ,,užuojautos,, žodžiai, kurie sakančiajam ir atrodo, kad suteikia vilties, yra visiškai netaktiški ir kvaili.
• ,,Neverk, viskas praeis“ — žmonės, kurie taria tokius ir panašius ,,užuojautos“ žodžius duoda visiškai neteisingas viltis gedinčiajam. Tokie patarimai, nurodymai, įtikinėjimai, neleidžia, tarsi atima galimybę gedinčiajam išlieti emocijas, reaguoti į netektį. Gedintysis, tokių įtikinėjimų dėka, gali pradėti galvoti, kad verkti – blogai ir savo skausmą r ašaras stengsis slėpti. Tai pati sunkiausia, galima sakyti, netektį patyrusio žmogaus, psichoemocinė ir psichosomatinė būsena visu kriziniu laikotarpiu. Ypatingai tokie žodžiai kaip ,,neverk, reikia mažiau verkti“ sakomi žmonių nesuprantančių gedinčiųjų jausmų. Tokie žodžiai labai traumuoja gedintįjį ir jie stengiasi ,,pabėgti“ užsidaryti viduje, neverkti. Žinoma, jeigu žmogus, po netekties, visą laiką beveik metus verkia, tai taip pat būtina susirūpinti ir patarti apsilankyti pas specialistą.
• ,,Taip nepergyvenkite, viskas bus gerai“ – tai dar vieni pakankamai tušti žodžiai, kurie gedinčiajam lyg reikštų viltį. Tačiau žmogus, kuris išgyvena netekties skausmą, šių žodžių reikšmę gali suprasti visiškai kitaip, nes ,,gero“ jis kol kas nemato ir to nesiekia. Šį momentą, jam nesvarbu kas bus vėliau. Jis dar nepriėmė netekties fakto ir jos neapverkė, negalvoja kaip gyvens rytoj be jam svarbaus žmogaus. Ir todėl toks tuščias optimizmas greičiau gedinčiajam sukels susierzinimą ir pyktį, nei apsiraminimą.
• ,,Žinoma blogai, bet laikas gydo“ — dar viena banali frazė, kurios reikšmės nei gedintysis, nei dažniausiai pats žmogus, kuris tuos žodžius sako, nesupranta. Gydyti gali šeima, draugai, dievas, malda, pažįstamų žmonių daromi geri darbai, gailestingumas. Laikas ne gydo. Su laiku žmogus gali adaptuotis, priprasti. Bet kokiu atveju, taip sakyti gedinčiajam yra netikslinga, nes jam laikas neegzistuoja, jis sustojęs, jo netekties skausmas aštrus, jis nekuria ateities planų, jis netiki, kad su laiku galima bus ką nors pakeisti. Jam atrodo, kad taip dabar bus visada. Todėl tokia frazė neigiamai veikia gedinčiojo jausmus. Pavyzdžiui: Jūsų vaikas krito ir smarkiai susimušė, išgyvena stiprų skausmą, verkia, o jam sakote ,, Blogai, kad tu kritai ir susimušei, bet tegul tau būna paguoda, kad iki vestuvių tikrai sugis“ . Kaip Jums atrodo, ar vaikui nuo tokių žodžių skaudės mažiau? Jis nustos verkti ir apsiramins? Gali būti, kad jis pajaus neigiamus, Jūsų atžvilgiu, jausmus.
• Negalima sakyti žodžių, kurie būtų orientuoti į gedinčiojo ateitį. Pavyzdžiui, ,, linkiu kuo greičiau grįžti į darbą“ , ,,tikiuosi Jūsų sveikata greitai pasitaisys“ , ,,linkiu stiprybės, greičiau atrasti jėgų po tokios tragedijos“ ir t.t. Pirmiausia tai linkėjimai, jie orientuoti į ateitį. Tai ne užuojautos žodžiai. Todėl jų sakyti negalima. Antra, savo esamoje ūmioje psichologinėje netekties būsenoje, gedintysis vis viena apie tai negalvoja, nei apie grįžimą į darbą, nei apie savo sveikatą, jis jos (sveikatos) paprasčiausia nejaučia. Tokios   frazės lyg ir dings ,, kopose“. Na, bet gali būti, kad gedintysis, tokius žodžius priims, kaip Jūsų raginimą nustoti gedėti, nes jis fizikai nepajėgus, šioje fazėje gedėti. Tai vėlgi gali iššaukti gedinčiojo neigiamą reakciją Jūsų atžvilgiu.

Negalima ieškoti pozityvių tragedijos elementų

Pozityvių mirties aspektų ieškojimas, netekties išvadų darymas, naudos mirusiajam arba kažko gero netektyje ieškojimas, dažnai tai taip pat nepaguodžia gedinčiojo. Išgyvenamas liūdesys ir netektis nuo to ne tampa lengvesniu, žmogui tai bet kokiu atveju katostrofa.

• ,,Taip jam geriau. Jis jau savo iškentėjo“ – tokių žodžių taip pat reikėtų vengti. Žmogui, kuris išgyvena praradimą, tai gali sukelti negatyvius jausmus ir net agresiją.   Net jeigu gedintysis ir pripažintų dalį tiesos dėl mirusiojo kančios, bet nuo to, netekties skausmas, netaps gedinčiajam lengvesniu. Vis tiek jo netekties jausmai bus skausmingi. Be to, kai kuriais atvejais tai gali netgi išprovokuoti gedinčiojo pyktį mirusiajam, ,, matai, tau dabar gerai, tavo kančios baigėsi, o man blogai“. Vėliau tokios gedinčiojo mintys gali sukelti kaltės jausmą.
• Dažnai galima girdėti sakant ir tokius užuojautos žodžius ,,gerai, kad nors motina dar nenukentėjo“ , ,,sunku, bet Jūs dar daugiau turite vaikų“. Taip sakyti negalima. Tokiais argumentais nesumažinsite praradimo skausmo. Žinoma jis supranta, kad galėjo būti ir blogiau, kad galėjo prarasti daugiau, bet dėl to jam, netampa lengviau. Motina nepakeis mirusio tėčio, o antras vaikas negali pakeisti pirmojo. Kiekvienas žmogus žino, kad neįmanoma paguosti padegėlio tuo, kad namas sudegė, bet liko mašina, arba tuo, kad nustatė diabetą, bet ne pačios sunkiausios formos.
• ,, Laikykis, kitiems sunkiau būna negu tau“ , ,, būna dar blogiau, tu ne viena tokia, kiek blogybių aplinkui“ – ,,daug yra kenčiančių, tavo vyras, o kitų vaikai žuvo ir t.t. “, – taip pat dažnai girdimi užuojautai sakomi žodžiai, kuriais užjaučiantysis stengiasi palyginti gedinčiojo netekties skausmą su ,, tais, kuriems blogiau“. Taip lygindamas, sakantysis siekia, kad gedintysis suprastų, kad jo netektis ne pati baisiausia, kad kitiems būna dar sunkiau, bet nuo tokių žodžių jam praradimo skausmas nesumažės. Tai neleistina taktika. Praradimo skausmo, lyginti su niekuo negalima. Pirma – normaliam žmogui, jeigu aplinkui visiems blogai, ar gali būti gerai jam? Tai ne gerina, o atvirkščiai, blogina žmogaus savijautą.Antra – gedintysis žmogus, negali savęs lyginti su kitu, nes jam, jo netektis – pati liūdniausia ir baisiausia. Todėl, tokie lyginimai, gedinčiajam gali atnešti daugiau žalos, negu naudos.

 Negalima ieškoti „kalto“ (kraštinio)

• Sakant užuojautos žodžius, negalima kalbėti apie tai, kad mirties buvo galima kažkokiu tai būdu išvengti. Pavyzdžiui, ,, jeigu Jūs būtume anksčiau nuvežę pas gydytoją“ , ,, kodėl Jūs neatkreipėme dėmesio į jo nusiskundimus“ , ,, jeigu, jis būtų neišvažiavęs tą minutę, tikriausiai to nebūtų atsitikę“, ,, jeigu tu būtum manęs paklausiusi“ , ,, jeigu mes būtume tavęs tą vakarą neišleidę“ , ,, jeigu mes būtume išvežę į kitą ligoninę“ ir t.t. Tokie įsitikinimai (dažniausiai klaidingi) sukelia žmogui, kuris ir taip sunkiai išgyvena praradimą, papildomą kaltės jausmą, kuris vėlesniuose gedėjimo etapuose, žymiai pablogina gedinčiojo psichologinę būseną. Tai dažnai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda dėl pastovaus mūsų noro ieškoti,, kalto,,. arba ,, kraštinio,, dėl artimojo mirties. Tokiu atveju, mes ,, kaltiname ,, save ir tą žmogų, kuriam reiškiame užuojautą. Tai bandymas ieškoti ,,kaltų,, o ne išreikšti užuojautą, yra visiškai ne vietoje sakomi žodžiai: ,,tikimės, kad policija suras žmogžudį ir jis bus nubaustas, tokį vairuotoją reikia užmušti be teismo“, ,, tokius baisuoklius gydytojus reikia be teismo į kalėjimą“. Tokie sakomi tvirtinimai, pagrįsti ar nepagrįsti, perkeliant kaltę trečiajam asmeniui, yra kito kaltinimai. Kalto baudimas mirtimi, negali prikelti mirusiojo gyvenimui. Dar labiau, panašūs kaltinimai gedintįjį gali pastūmėta pykčiui, agresijai ir sunkesniai psichologinei būsenai, ir kažkokiu tai momentu tai gali atsisukti prie patį gedintįjį. Netekčių specialistai žino, kad yra momentų, kai gedintysis žmogus gali agresiją atsukti prieš save, tuo labiau pakenkdamas sau. Todėl negalima sakyti tokių frazių, kuriomis kurstoma neapykanta, agresija, nes tokie tvirtinimai gedinčiajam sukelia labai stiprius neapykantos jausmus mirusiojo kaltininkams. Geriausia kalbėti tik užuojautos žodžius gedinčiajam arba apie Jūsų santykius su mirusiuoju.
• ,,Dievas davė – dievas pasiėmė“ – taip pat dažnai sakoma frazė, kai dėl žmogaus mirties ,,kaltinamas,, dievas. Reikėtų suprasti, kad esančius ūmioje gedėjimo stadijoje tuo metu mažiausiai domina klausimai kas iš jo gyvenimo atėmė artimąjį. Netekties skausmas nesumažėja nuo to, kad Dievas pasiėmė , o ne kažkas kitas. Tačiau pavojingiausia yra tai, kad nukreipdami gedinčiojo mintis ,, kaltininkui“ Dievui, taip pat galime sukelti neigiamas emocijas Dievo atžvilgiu, ir tai įvyksta tuo metu, kada pats gedintysis meldžiasi ir prašo dievo palaimos mirusiajam. Todėl frazės ,, Dievas davė – Dievas atėmė“ , ,,Viskas Dievo rankose“ geriau nesakyti. Išimtimi, tokie žodžiai užuojautai, gali būti sakomi tik giliai tikinčiam žmogui, kuris gyvena dvasinį gyvenimą ir supranta kas yra mirties pripažinimas ir susitaikymas su artimojo mirtimi. Šiems   žmonėms užuojauta reiškiama tokiais žodžiais iš tikrųjų gali būti nuraminimu.
• „Tai atsitiko dėl padarytų nuodėmių“ , tu gi žinai, jis daug gėrė“, ,,labai gaila, bet jis buvo narkomanas, jie visada taip gyvenimą baigia“. Sakydami tokius žodžius žmonės ne tik kaltina patį mirusįjį, bet netgi vertina mirusiojo gyvenimo būdą bei elgesį. Norėjimas rasti mirties kaltininką prasilenkia su elementariausia etika. Negalima kalbėti gedinčiajam apie mirusiojo silpnąsias savybes, jo trūkumus ar gyvenimo būdą, kuris, užuojautą reiškiančiojo nuomone, neatitiko visuomenės nustatytų normų. Nesvarbu, kaip klostėsi tarpasmeniniai gedinčiojo ir mirusiojo santykiai dėl jo gyvenimo būdo, netekties skausmas nuo tokių žodžių nesumažėja, atvirkščiai, padidėja, netektis tampa tragiškesnė, nes gedintysis dėl to, dar jaučia kaltę ir gėdą. Be to, žmogus, kuris taip sako ,,užuojautą“, tarsi įsijaučia į teisėjo vaidmenį, kuris ne tik žino mirties priežastį, bet ir turi teisę teisti mirusįjį. Tokio žmogaus charakteristika byloja apie jo kvailumą, neišsiauklėjimą, tačiau esantį labai geros nuomonės apie save. Jam reikėtų žinoti, kad, visiškai nesvarbu, ką žmogus gyvenime veikė ir kaip jį pragyveno, jį teisti gali tik Dievas. Norėtųsi akcentuoti, kad ,,nuraminimas“ kaltinimu, kategoriškai neleistinas sakant užuojautą gedinčiajam. Kad neįvyktų netaktiškų „užuojautų“ būtina prisiminti plačiai žinomą taisyklę „ Apie mirusįjį gerai, arba nieko“.

Kitos dažnai sutinkamos klaidos sakant užuojautą

KLAIDA. Kartais užjaučiant sako frazę ,, aš žinau kaip Jums sunku, aš suprantu Jus“,. Tai labai paplitusi užuojautos sakymo klaida. Kada Jūs kalbate, kad Jūs suprantate kito, gedinčiojo, jausmus, tai netiesa. Net jeigu Jūsų situacija buvo panaši, ir Jūs galvojate, kad jautėte tokius pačius jausmus, Jūs klystate. Kiekvienas jausmas individualus, kiekvienas žmogus savaip jaučia ir išgyvena. Niekas negali suprasti kito fizinio skausmo, išskyrus tą, kuris jį jaučia. Kiekvienas ir vidinį, psichologinį skausmą, išgyvena labai skirtingai. Nekalbėkite tokių frazių apie gedinčiojo išgyvenamų jausmų žinojimą, netgi jei Jūsų situacija ir buvo labai panaši. Jūs negalite lyginti jausmų. Jūs negalite jausti to, ką jaučia gedintysis. Būkite taktiški. Gerbkite kito žmogaus jausmus. Geriau apsiriboti tokiais žodžiais: ,, Aš galiu tik įsivaizduoti kaip tau blogai“ , ,, aš matau, kaip tu liūdi“.

KLAIDA. Kategoriškai nerekomenduojama užjaučiant domėtis mirties detalėmis. Netaktiška.,, O kaip tai atsitiko?“, ,, Kur tai įvyko“, ,, Ar ji prieš mirtį ką nors pasakė?“.Čia jau yra ne užuojauta, o smalsumas, kuris deja, pasakytas, ne vietoje. Tokius klausimus galite užduoti tik tada, jeigu gerai žinote, kad gedintysis nori apie tai su Jumis pakalbėti, ir jeigu tai nepadidins gedinčiojo kančios ( tačiau tai nereiškia, kad apie netektį visiškai negalima kalbėti).

KLAIDA. Kartais žmonės atėję paguosti ir nuraminti gedintįjį, pradeda pasakoti apie savo pablogėjusią sveikatą, vildamiesi,, kad tokie žodžiai padės lengviau išgyventi netektį gedinčiajam. ,, Tu nežinai, kaip aš blogai jaučiuosi“. ,, Kada mirė mano mama, aš taip pat vos iš proto neišėjau“. ,, Aš taip pat, kaip ir tu. Kai tėtis žuvo, labai blogai jaučiausi“ ir t.t. Kartais iš tikrųjų tai gali padėti, jeigu gedintysis jums yra labai artimas, jeigu sakote nuoširdžiai ir turite didelį norą padėti. Bet daugumoje atvejų, kalbėti apie savo būseną, kad parodytumėte liūdesį, neverta. Nes kai kuriais atvejais gedinčiojo skausmas net gi sustiprėja. Žmogui silpna paguoda, kad kitiems taip pat buvo blogai.

KLAIDA. Kartais užuojauta reiškiama tokiais kreipiniais, kurie labai panašūs į šūkius.,, Reikia gyventi dėl“. ,, Tu turi ištvert“. ,, Jūs neturite.. “ .,, Tau reikia, būtinai padaryti“. Tokie žodžiai tikrai nenuramina ir nėra paguodžiantys. Tai tarybinių laikų palikimas, kada šūkis, praktiškai buvo vienintelė žmogui suprantama kreipimosi forma. Žmogui, kuris yra dideliame liūdesyje, apeliavimas į pareigą, yra neefektyvus ir gali sukelti net susierzinimą. Gedintysis esantis netekties skausme, nesupranta, kodėl jis dar yra kažkam įpareigojamas. Žmogus tai supranta kaip prievartą ir tai yra patvirtinimas, kad jo nesupranta. Žinoma, gal šių šūkių mintis ir teisinga, bet šioje  situacijoje nereikėtų taip sakyti, geriau vėliau ramioje aplinkoje, tokią mintį išsakyti taip, kad žmogui būtų suprantama pasakytų žodžių prasmė. .

KLAIDA. Kartais žmonės užuojautą išsako eilėmis. Tai atrodo nenuoširdžiai, nes vienintelis užuojautos sakymo tikslas yra pasidalinti netekties liūdesiu. Priešingai, sakydami užuojautą eilėraščio posmais, Jūs atrodo teatrališkai ir žaidžiantys jausmais. Jeigu Jūs savo nuoširdžius užuojautos jausmus ir meilę gedinčiajam negalite išreikšti subtilia poetine forma, geriau šį žanrą palikite labiau tinkamam momentui.

Žinomas krizių įveikimo psichologas A.D. Wolfelt bendraujant su žmogumi esančiu ūmioje netekties fazėje rekomenduoja:

NEGALIMA. Jeigu gedintysis atsisakė Jūsų siūlomos pagalbos, negalima gedinčiojo vertinti, kaip priešiškai nusiteikusio Jūsų atžvilgiu. Reikia suprasti, kad gedintysis šiame etape, yra jausmų sumaišties būsenoje, kuriuos labai sunku įvertinti kitame žmoguje, jis taip gali būti pasyvus, neatidus, tarsi negirdintis ką Jūs jam siūlote. Todėl dėl pagalbos atsisakymo nedarykite skubotų išvadų, būkite jam gailestingi, palaukite kada jo būsena normalizuosis. Tai nėra asmeniškas nusiteikimas prieš Jus.

NEGALIMA. Negalima nusišalinti nuo žmogaus, ignoruoti jį ir palikti vieną be pasiūlytos paramos. Gedintysis žmogus gali tai priimti kaip nenorą su juo bendrauti, kaip atstūmimą ir Jūsų neigiamą pasikeitimą, jo atžvilgiu. Todėl, jeigu Jums yra baisu, jeigu Jūs nenorite atrodyti įkyriai, jeigu Jūs esate drovūs, tai pagalvokite, kad ir gedintysis gali būti toks, koks este Jūs. Todėl, prieikite ir pasikalbėkite su juo.

NEGALIMA. Negalima bijoti intensyvių emocijų ir išeiti iš situacijos. Dažnai užjaučiančiuosius gąsdina stiprios gedinčiųjų emocijos ir ta atmosfera, kuri tvyro aplinkui. Bet, nežiūrint į tai, negalima jiems parodyti, kad Jūs esate išsigandę ir pasišalinti nuo tų žmonių. Jie taip pat gali Jūsų nesuprasti.

NEGALIMA. Kalbant su gedinčiaisiais nebijokite kalbėti apie jų jausmus. Žmogus, išgyvenantis ūmią netektį, nepajėgia protu valdyti savo jausmų, todėl kalbant, bandymas rinkti labai teisingus, logiškus žodžius jausmams apibūdinti ne duos jokių teigiamų rezultatų. Tai atsitinka todėl, kad gedintysis šioje situacijoje, nesugeba logiškai mąstyti. Jei kalbant su žmogumi, nekalbėsite apie jausmus, tai bus pokalbis, skirtingomis kalbomis. Negalima naudoti jėgos apkabinant (stipriai apkabinti glėbyje, stipriai spausti, ,,kratyti,, rankos), nes ne tik gedintiesiems, bet ir užjaučiantiesiems tai sukelia stiprias emocijas. Kančios skausmas dėl stipraus apkabinimo ir sukilusių emocijų, nesumažės. Kartais užjaučiantieji, artimi gedintiesiems, taip pat praranda savęs kontrolę. Nežiūrint į Jūsų išgyvenamus stiprius jausmus ir emocijas, kontroliuokite savo elgesį.

Versta iš autorių Xasminsky M.I. ir Poltarackaja N. straipsnio ,, Как помочь горюющему? Как выразить соболезнование? www.memoriam.ru